1Negyva musė sugadina vaistininko tepalą, menka kvailystė pakenkia išmintingam ir gerbiamam žmogui.
2Išmintingojo širdis linksta į dešinę, o kvailioį kairę.
3Kvailys, keliu eidamas, elgiasi neprotingai ir kiekvienam pasirodo, kad yra kvailas.
4Jei tavo valdovas supyko ant tavęs, nepalik savo vietos, nes romumas padengia dideles klaidas.
5Pasaulyje mačiau tokią blogybę, kuri yra tarsi valdovo klaida:
6kvailiai sėdi garbės vietose, o turtingiejipažeminti;
7mačiau tarnus, jojančius ant žirgų, o kunigaikščius, einančius pėsčiomis.
8Kas kasa duobę, pats į ją įkris, o kas ardo mūrą, tam įgels gyvatė.
9Kas tašo akmenis, gali susižeisti jais, o kas skaldo malkas, gali nuo jų nukentėti.
10Jei kirvis atbukęs ir nepagaląstas, reikės įdėti daugiau jėgų. Geriausia viską išmintingai apgalvoti.
11Gyvatė gali įgelti, kol ji dar neužkalbėta, ir plepys už ją ne geresnis.
12Išmintingojo žodžiai maloningi, o kvailio kalbos pražudo jį patį;
13jo kalbos pradžia yra kvailystė, o pabaigabeprotybė.
14Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?
15Kvailys nuo darbo greitai pavargsta, nes jis net kelio į miestą nežino.
16Vargas kraštui, kurio karalius yra vaikas ir kurio kunigaikščiai puotauja rytą.
17Palaimintas kraštas, kurio karalius yra kilmingas ir kurio kunigaikščiai valgo laiku; ne pasigerdami, o pasistiprindami.
18Dėl tinginystės namas griūna ir dėl rankų neveiklumo vanduo varva į namus.
19Puotos ir vynas palinksmina, o pinigas už viską atsako.
20Net mintyse nekeik karaliaus ir turtuolio savo miegamajame, nes padangių paukščiai nuneš žodį ir paskelbs, kas buvo pasakyta.