1Aštuntąjį mėnesį, antraisiais Darijaus metais, VIEŠPATIES žodis atėjo pranašo Idojo sūnaus Berechijos sūnui Zacharijui, sakydamas:
2„VIEŠPATS buvo labai supykęs ant jūsų tėvų.
3Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Atsigręžkite į mane, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir aš atsigręšiu į jus, – sako kariuomenių VIEŠPATS.
4– Nebūkite kaip jūsų tėvai, kuriems ankstesnieji pranašai šaukė, sakydami: „Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Nusisukite nuo savo piktų kelių ir nuo savo piktų darbų“; bet jie negirdėjo ir neklausė manęs, – sako VIEŠPATS.
5– Jūsų tėvai – kur jie yra? Ir pranašai – ar jie amžinai gyvena?
6Bet mano žodžiai ir mano įstatai, kuriuos įsakiau savo tarnams pranašams, argi jie nenutvėrė jūsų tėvų? Ir jie sugrįžo ir sakė: Kaip kariuomenių VIEŠPATS sumanė mums daryti pagal mūsų kelius ir pagal mūsų darbus, taip jis ir pasielgė su mumis’“.
7Vienuoliktojo mėnesio, tai yra Sebato mėnesio, dvidešimt ketvirtąją dieną, antraisiais Darijaus metais,VIEŠPATIES žodis atėjo pranašo Idojo sūnaus Berechijos sūnui Zacharijui, sakydamas:
8„Naktį aš regėjau, ir štai vyras, jojantis ant raudono žirgo, ir jis stovėjo tarp mirtų, esančių apačioje; o už jo buvo raudoni, margi ir balti žirgai“.
9Tada aš tariau: „Kas yra šitie, o mano viešpatie?“ Ir angelas, kalbantis su manimi, man tarė: „Aš tau parodysiu, kas yra šitie“.
10Ir vyras, stovintis tarp mirtų, atsakė ir tarė: „Tai yra tie, kuriuos VIEŠPATS siuntė vaikščioti ten ir atgal po žemę“.
11Ir jie atsakė VIEŠPATIES angelui, stovinčiam tarp mirtų, ir tarė: „Mes vaikščiojome ten ir atgal po žemę, ir štai visa žemė rami ir ilsisi“.
12Tada VIEŠPATIES angelas atsakė ir tarė: „O kariuomenių VIEŠPATIE, kiek ilgai nepasigailėsi Jeruzalės ir Judos miestų, kuriais buvai pasipiktinęs per šituos septyniasdešimt metų?“
13Ir VIEŠPATS atsakė angelui, kalbančiam su manimi, gerais žodžiais, paguodos žodžiais.
14Taigi angelas, kalbantis su manimi, man tarė: „Šauk, sakydamas: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Aš pavydžiu dėl Jeruzalės ir dėl Siono didžiu pavydu.
15Ir aš labai smarkiai supykęs ant pagonių, kurie gyvena be rūpesčių; nes aš buvau tik truputį supykęs, o jie padėjo paspartinti vargą.
16Todėl taip sako VIEŠPATS: Aš sugrįžau į Jeruzalę su gailestingumais: mano namai bus pastatyti joje, – sako kariuomenių VIEŠPATS, – ir virvė bus ištiesta ant Jeruzalės’.
17Dar šauk, sakydamas: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Mano miestai suklestėję dar pasklis; ir VIEŠPATS dar paguos Sioną ir dar išsirinks Jeruzalę’“.
18Paskui aš pakėliau savas akis ir mačiau, ir štai keturi ragai.
19Ir aš tariau angelui, kalbančiam su manimi: „Kas yra šitie?“ O jis man atsakė: „Šitie yra ragai, kurie išsklaidė Judą, Izraelį ir Jeruzalę“.
20Ir VIEŠPATS man parodė keturis dailides.
21Tada aš tariau: „Ką šitie ateina daryti?“ O jis kalbėjo, sakydamas: „Šitie yra ragai, kurie taip išsklaidė Judą, kad niekas nepakėlė savo galvos; bet šitie atėjo jų išgąsdinti, išmesti ragus pagonių, pakėlusių savo ragą virš Judos šalies, idant ją išsklaidytų“.