Romans 4
1 Ką gi, tuomet pasakysime, Abraomas, mūsų tėvas, pagal kūną atrado?
2 Nes jei Abraomas buvo išteisintas per darbus, jis turi kuo pasigirti, bet ne prieš Dievą.
3 Nes ką gi sako Raštas? „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
4 Na, o tam, kuris dirba, atlygis nepriskiriamas iš malonės, bet iš skolos.
5 Tačiau tam, kuris nedirba, bet tiki į tą, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu.
6 Kaip ir Dovydas apibūdina palaiminimą žmogaus, kuriam Dievas priskiria teisumą be darbų,
7 sakydamas: „Palaiminti tie, kurių neteisybės atleistos ir kurių nuodėmės uždengtos.
8 Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaitys nuodėmės“.
9 Tad ar šis palaiminimas ateina tik ant apipjaustymo, ar taip pat ir ant neapipjaustymo? Nes sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.
10 Tad kaipgi jis buvo įkaitytas? Kai jis buvo apipjaustyme ar neapipjaustyme? Ne apipjaustyme, bet neapipjaustyme.
11 Ir jis gavo apipjaustymo ženklą, antspaudą teisumo to tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas, kad jis būtų tėvas visų tų, kurie tiki, nors jie ir nebūtų apipjaustyti; kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas;
12 ir tėvas apipjaustymo tiems, kurie ne tik iš apipjaustymo, bet ir vaikšto mūsų tėvo Abraomo pėdomis to tikėjimo, kurį jis turėjo dar būdamas neapipjaustytas.
13 Nes pažadas, kad jis būsiąs pasaulio paveldėtojas, nebuvo Abraomui arba jo sėklai per įstatymą, bet per tikėjimo teisumą.
14 Nes jei paveldėtojai tie, kurie yra iš įstatymo, tai tikėjimas taptų tuščias, ir pažadas taptų neveiksmingas;
15 nes įstatymas gamina rūstybę; nes kur nėra įstatymo, ten nėra nusižengimo.
16 Todėl jis yra iš tikėjimo, kad jis būtų per malonę, tam, kad pažadas būtų tvirtas visai sėklai; ne tik tai, kuri yra iš įstatymo, bet ir tai, kuri yra iš tikėjimo Abraomo, kuris yra visų mūsų tėvas
17 (kaip yra parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“) prieš tą, kuriuo jis patikėjo, tai yra, Dievą, kuris atgaivina mirusiuosius ir pašaukia tai, ko nėra, tarsi tai būtų.
18 Kuris prieš viltį tikėjo viltimi, kad jis taptų daugelio tautų tėvu pagal tai, kas buvo pasakyta: „Tokia bus tavo sėkla“.
19 Ir nebūdamas silpnas tikėjimu, jis neatsižvelgė į savo jau mirusį kūną, kai buvo apie šimto metų, nei į Saros įsčių negyvumą;
20 jis neabejojo Dievo pažadu per netikėjimą; bet buvo stiprus tikėjimu, duodamas Dievui šlovę;
21 ir būdamas pilnai įsitikinęs, kad tai, ką jis pažadėjo, jis yra pajėgus ir įvykdyti.
22 Ir todėl tai jam buvo įskaityta teisumu.
23 Na, o tai buvo parašyta ne jo vieno dėlei, kad tai jam buvo įskaityta;
24 bet ir dėl mūsų, kuriems tai bus įskaityta, jei tikėsime į tą, kuris prikėlė iš numirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį;
25 kuris buvo atiduotas dėl mūsų nusikaltimų ir buvo prikeltas dėl mūsų išteisinimo.