1Ir aš pažiūrėjau, ir štai Avinėlis stovėjo ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys jo Tėvo vardą, įrašytą jų kaktose.
2Ir girdėjau balsą iš dangaus, kaip daugelio vandenų balsą ir kaip galingo griaustinio balsą; ir girdėjau balsą arfininkų, skambinančių savo arfomis;
3ir jie giedojo tarsi naują giesmę priešais sostą ir priešais keturis žvėris ir vyresniuosius; ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, tik šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, kurie buvo atpirkti iš žemės.
4Šitie yra tie, kurie nesusiteršė moterimis; nes jie yra mergelės. Šitie yra tie, kurie seka paskui Avinėlį, kur tik jis eina. Šitie buvo atpirkti iš žmonių tarpo, būdami pirmavaisiai Dievui ir Avinėliui.
5Ir jų burnoje nebuvo rasta apgaulės, nes jie yra be kaltės prieš Dievo sostą.
6Ir mačiau kitą angelą, skrendantį dangaus viduriu, turintį amžinąją evangeliją, kad skelbtų gyvenantiems žemėje ir kiekvienai tautybei ir giminei, ir kalbai, ir tautai,
7sakantį garsiu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę; nes atėjo jo teismo valanda; ir garbinkite tą, kuris padarė dangų ir žemę, ir jūrą, ir vandenų šaltinius“.
8Ir sekė kitas angelas, sakydamas: „Krito, krito Babilonas, tas didysis miestas, nes jis prigirdė visas tautas savo paleistuvystės rūstybės vynu“.
9Ir paskui juos sekė trečiasis angelas, sakydamas garsiu balsu: „Jei kas garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo ženklą į savo kaktą ar į savo ranką,
10tas gers Dievo rūstybės vyno, kuris be priemaišų išpiltas į jo pasipiktinimo taurę, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų akivaizdoje ir Avinėlio akivaizdoje;
11ir jų kankinimo dūmai kyla aukštyn per amžių amžius; ir neturi poilsio nei dieną, nei naktį tie, kurie garbina žvėrį ir jo atvaizdą, ir kurie ima jo vardo ženklą.
12Štai šventųjų kantrumas: štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“.
13Ir girdėjau balsą iš dangaus man sakantį: „Rašyk: ‘Palaiminti mirusieji, kurie nuo šiol miršta Viešpatyje; taip, – sako Dvasia, – kad jie ilsėtųsi nuo savo triūso; ir jų darbai seka jais’“.
14Ir pasižiūrėjau, ir štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo vienas, panašus į žmogaus Sūnų, ant savo galvos turintis auksinį vainiką, o savo rankoje – aštrų pjautuvą.
15Ir kitas angelas išėjo iš šventyklos, šaukdamas garsiu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Įmesk savo pjautuvą ir pjauk, nes atėjo laikas tau pjauti; nes žemės derlius prinokęs“.
16Ir sėdintysis ant debesies įmetė savo pjautuvą į žemę; ir žemė buvo nupjauta.
17Ir kitas angelas išėjo iš šventyklos, esančios danguje, jis irgi turėjo aštrų pjautuvą.
18Ir nuo aukuro išėjo kitas angelas, turintis valdžią ugniai; ir šaukė garsiu balsu turinčiam aštrų pjautuvą, sakydamas: „Įmesk savo aštrų pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes; nes jo vynuogės pilnai prinokusios“.
19Ir tas angelas įmetė savo pjautuvą į žemę ir nurinko žemės vynmedį, ir įmetė tai į didįjį Dievo rūstybės vyno spaustuvą.
20Ir tas vyno spaustuvas buvo minamas už miesto, ir iš spaustuvo išėjo kraujas, net iki arklių žąslų, tūkstančio ir šešių šimtų furlongų atstumu.