Bible

1 Ir aš pažiūrėjau, ir štai Avinėlis stovėjo ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys jo Tėvo vardą, įrašytą jų kaktose. 2 Ir girdėjau balsą iš dangaus, kaip daugelio vandenų balsą ir kaip galingo griaustinio balsą; ir girdėjau balsą arfininkų, skambinančių savo arfomis; 3 ir jie giedojo tarsi naują giesmę priešais sostą ir priešais keturis žvėris ir vyresniuosius; ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, tik šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, kurie buvo atpirkti iš žemės. 4 Šitie yra tie, kurie nesusiteršė moterimis; nes jie yra mergelės. Šitie yra tie, kurie seka paskui Avinėlį, kur tik jis eina. Šitie buvo atpirkti iš žmonių tarpo, būdami pirmavaisiai Dievui ir Avinėliui. 5 Ir jų burnoje nebuvo rasta apgaulės, nes jie yra be kaltės prieš Dievo sostą. 6 Ir mačiau kitą angelą, skrendantį dangaus viduriu, turintį amžinąją evangeliją, kad skelbtų gyvenantiems žemėje ir kiekvienai tautybei ir giminei, ir kalbai, ir tautai, 7 sakantį garsiu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę; nes atėjo jo teismo valanda; ir garbinkite tą, kuris padarė dangų ir žemę, ir jūrą, ir vandenų šaltinius“. 8 Ir sekė kitas angelas, sakydamas: „Krito, krito Babilonas, tas didysis miestas, nes jis prigirdė visas tautas savo paleistuvystės rūstybės vynu“. 9 Ir paskui juos sekė trečiasis angelas, sakydamas garsiu balsu: „Jei kas garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo ženklą į savo kaktą ar į savo ranką, 10 tas gers Dievo rūstybės vyno, kuris be priemaišų išpiltas į jo pasipiktinimo taurę, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų akivaizdoje ir Avinėlio akivaizdoje; 11 ir jų kankinimo dūmai kyla aukštyn per amžių amžius; ir neturi poilsio nei dieną, nei naktį tie, kurie garbina žvėrį ir jo atvaizdą, ir kurie ima jo vardo ženklą. 12 Štai šventųjų kantrumas: štai tie, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“. 13 Ir girdėjau balsą iš dangaus man sakantį: „Rašyk: ‘Palaiminti mirusieji, kurie nuo šiol miršta Viešpatyje; taip, – sako Dvasia, – kad jie ilsėtųsi nuo savo triūso; ir jų darbai seka jais’“. 14 Ir pasižiūrėjau, ir štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo vienas, panašus į žmogaus Sūnų, ant savo galvos turintis auksinį vainiką, o savo rankoje – aštrų pjautuvą. 15 Ir kitas angelas išėjo iš šventyklos, šaukdamas garsiu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Įmesk savo pjautuvą ir pjauk, nes atėjo laikas tau pjauti; nes žemės derlius prinokęs“. 16 Ir sėdintysis ant debesies įmetė savo pjautuvą į žemę; ir žemė buvo nupjauta. 17 Ir kitas angelas išėjo iš šventyklos, esančios danguje, jis irgi turėjo aštrų pjautuvą. 18 Ir nuo aukuro išėjo kitas angelas, turintis valdžią ugniai; ir šaukė garsiu balsu turinčiam aštrų pjautuvą, sakydamas: „Įmesk savo aštrų pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes; nes jo vynuogės pilnai prinokusios“. 19 Ir tas angelas įmetė savo pjautuvą į žemę ir nurinko žemės vynmedį, ir įmetė tai į didįjį Dievo rūstybės vyno spaustuvą. 20 Ir tas vyno spaustuvas buvo minamas už miesto, ir iš spaustuvo išėjo kraujas, net iki arklių žąslų, tūkstančio ir šešių šimtų furlongų atstumu.