1Ir danguje pasirodė didelis stebuklas: moteris, apsirengusi saule, ir mėnulis po jos kojomis, ir ant jos galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas;
2ir ji, būdama nėščia, šaukė, kentėdama gimdymo skausmus ir sąrėmius, kad pagimdytų.
3Ir pasirodė danguje kitas stebuklas: ir štai didelis raudonas slibinas, turintis septynias galvas ir dešimt ragų, ir septynias karūnas ant savo galvų.
4Ir jo uodega patraukė trečdalį dangaus žvaigždžių ir numetė jas į žemę; ir slibinas stovėjo prieš moterį, kuri buvo bepagimdanti, kad prarytų jos vaiką, kai tik jis gims.
5Ir ji pagimdė vyriškos lyties vaiką, kuris turėjo valdyti visas tautas geležine lazda; ir jos vaikas buvo paimtas pas Dievą ir į jo sostą.
6Ir ta moteris pabėgo į dykumą, kur ji turi Dievo paruoštą vietą, kad ten ją maitintų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
7Ir danguje buvo karas: Mykolas ir jo angelai kovojo prieš slibiną; ir slibinas kovojo bei jo angelai,
8bet nenugalėjo; nei nebebuvo rasta jų vieta danguje.
9Ir buvo išmestas tas didysis slibinas, ta sena gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu, kuris suklaidina visą pasaulį; jis buvo išmestas į žemę, ir jo angelai buvo išmesti su juo.
10Ir aš išgirdau garsų balsą danguje, sakantį: „Dabar atėjo išgelbėjimas ir stiprybė, ir mūsų Dievo karalystė, ir jo Kristaus valdžia; nes išmestas žemyn mūsų brolių kaltintojas, kuris kaltino juos mūsų Dievo akivaizdoje dieną ir naktį.
11Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu; ir jie nemylėjo savo gyvybių iki mirties.
12Todėl džiaukitės, dangūs ir juose gyvenantys. Vargas žemės ir jūros gyventojams! Nes pas jus nusileido velnias, kupinas didelės rūstybės, nes žino, kad teturi mažai laiko.
13Ir kai slibinas pamatė, kad buvo numestas į žemę, jis persekiojo tą moterį, kuri pagimdė vyriškos lyties vaiką.
14Ir moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad nuo gyvatės veido nuskristų į dykumą, į jos vietą, kur ji bus maitinama laiką ir laikus, ir pusę laiko.
15Ir gyvatė iš savo nasrų paskui moterį išleido vandenį kaip upę, kad nuplukdytų ją srove.
16O žemė padėjo moteriai, ir žemė atvėrė savo burną ir prarijo upę, kurią slibinas išleido iš savo burnos.
17Ir slibinas užsirūstino ant moters, ir nuėjo kariauti su jos sėklos likučiu, kuris laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą.