1O Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams? Kodėl tavo pyktis rūksta prieš tavo ganyklos avis?
2Atsimink savo susirinkimą, kurį nusipirkęs esi nuo seno; savo paveldo lazdą, kurią atpirkai; šitą Siono kalną, kuriame gyvenai.
3Pakelk savo kojas į amžinus griuvėsius, į visa, ką priešas nedorai padarė šventovėje.
4Tavo priešai riaumoja tavo susirinkimų viduryje; jie pastatė savo vėliavas kaip ženklus.
5Žmogus išgarsėjo pagal tai, kaip jis kilnojo kirvį prie tankių medžių.
6Bet dabar jie vienu kartu kirviais ir kūjais sudaužė jos drožinius.
7Jie mėtė ugnį į tavo šventovę, jie suteršė nuversdami tavo vardo buveinę žemėn.
8Jie sakė savo širdyse: „Sunaikinkime juos kartu“; jie sudegino visas Dievo sinagogas šalyje.
9Mes nematome savo ženklų; nebėra jokio pranašo; ir nėra tarp mūsų, kuris žinotų, kaip ilgai.
10O Dieve, kaip ilgai priešininkas priekaištaus? Ar priešas amžinai piktžodžiaus tavo vardui?
11Kodėl atitrauki savo ranką, tai yra, savo dešinę? Ištrauk ją sau iš užanties.
12Nes Dievas yra mano Karalius nuo seno, vykdantis išgelbėjimą žemės viduryje.
13Tu savo galybe padalinai jūrą; sudaužei vandenyse slibinams galvas.
14Tu sutrupinai Leviatano galvas ir davei jį, kad būtų maistas dykumoje gyvenantiems žmonėms.
15Tu išskėlei šaltinį ir srovę; tu išdžiovinai galingas upes.
16Tavo yra diena, naktis irgi tavo; tu paruošei šviesą ir saulę.
17Tu nustatei visas žemės ribas; tu padarei vasarą ir žiemą.
18Atsimink, o VIEŠPATIE, tai, kad priešas prikaišiojo, ir kad kvaili žmonės piktžodžiavo tavo vardui.
19Neatiduok savo balandėlio sielos nedorėlių miniai; savo vargšų susirinkimo nepamiršk per amžius.
20Atsižvelk į sandorą; nes tamsiosios žemės vietos yra pilnos žiaurumo buveinių.
21Engiamasis tenesugrįžta sugėdintas; tegul vargšas ir stokojantis giria tavo vardą.
22Pakilk, o Dieve, gink savo bylą; atsimink, kaip kvailys kas dieną tau prikaišioja.
23Nepamiršk savo priešų balso; nuolat didėja triukšmas tų, kurie sukyla prieš tave.