1O VIEŠPATIE, apgink mano bylą prieš tuos, kurie vaidijasi su manimi; kovok prieš tuos, kurie kovoja prieš mane.
2Nutverk mažąjį bei didįjį skydą ir stokis man padėti.
3Išsitrauk ir ietį, ir užkirsk mane persekiojantiems kelią; tark mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas“.
4Tebūna sugluminti ir sugėdinti tie, kurie vaikosi mano sielos; tesigręžia atgal ir tesutrinka tie, kurie sumano man pakenkti.
5Tebūna jie kaip pelai prieš vėją; ir VIEŠPATIES angelas juos tesiveja.
6Jų kelias tebūna tamsus ir slidus; ir VIEŠPATIES angelas juos tepersekioja.
7Nes be priežasties jie man slepia savo tinklą duobėje, kurią be priežasties iškasė mano sielai.
8Tegul nelauktai jį užklumpa pražūtis; ir jo tinklas, kurį jis paslėpė, tepagauna jį patį; jis teįpuola į tą pačią pražūtį.
9O mano siela džiūgaus VIEŠPATYJE; ji džiaugsis jo išgelbėjimu.
10Visi mano kaulai sakys: „VIEŠPATIE, kas prilygsta tau, kuris išvaduoji vargšą iš to, kuris yra jam per stiprus, taip, vargšą ir nepasiturintį iš to, kuris jį apiplėšia?“
11Pakilo melagingi liudytojai: jie kaltino mane tuo, ko nepažinojau.
12Jie man atlygino piktu už gera, kad apiplėštų mano sielą.
13O aš, jiems sergant, vilkėjau ašutine; žeminau savo sielą pasninku; o mano malda sugrįžo į mano krūtinę.
14Elgiausi, lyg jis būtų mano draugas ar brolis; aš susilenkiau smarkiai, kaip gedintis motinos.
15Bet man esant nelaimėje jie džiūgavo ir susirinko; taip, niekingieji susirinko prieš mane, o aš to nežinojau; jie be paliovos mane draskė;
16veidmainiškais pasityčiojimais puotose jie griežė prieš mane dantimis.
17Viešpatie, kaip ilgai žiūrėsi? Gelbėk mano sielą nuo jų naikinimų, mano brangiausiąją nuo liūtų.
18Aš tau dėkosiu dideliame susirinkime; tarp liaudies gausybės tave girsiu.
19Tenesidžiaugia neteisėtai dėl manęs mano priešai; tenemirkčioja akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.
20Nes jie nekalba taikos, bet prieš šalies tyliuosius sugalvoja apgaulingus dalykus.
21Taip, jie plačiai atvėrę prieš mane burną, kalbėjo: „Aha, aha, mūsų akys tai matė“.
22Tu tai matei, o VIEŠPATIE; netylėk; o Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.
23Pasižadink ir pabusk mano teismui, būtent mano bylai, mano Dieve ir mano Viešpatie.
24O VIEŠPATIE, mano Dieve, teisk mane pagal savo teisumą; ir jie tenedžiūgauja dėl manęs.
25Tenesako jie savo širdyse: „O! Taip ir norėjome“; tenesako jie: „Mes jį prarijome“.
26Tesusigėsta ir tebūna susigėdę kartu tie, kurie džiaugiasi dėl mano nuoskaudos; gėda ir negarbe tebūna aprengti tie, kurie aukštinasi prieš mane.
27Tešaukia iš džiaugsmo ir tesilinksmina tie, kurie pritaria teisiai mano bylai; taip, tegul jie nuolat sako: „Tebūna išaukštintas VIEŠPATS, kuriam patinka jo tarno klestėjimas“.
28O mano liežuvis kalbės apie tavo teisumą ir apie tavo gyrių visą dieną.