1Kaip elnė trokšta vandens upelių, taip mano siela trokšta tavęs, o Dieve.
2Mano siela ištroškusi Dievo, gyvojo Dievo: kada aš ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?
3Mano ašaros buvo mano valgis dieną ir naktį, kai jie nuolat man sakė: „Kur yra tavo Dievas?“
4Kai šituos dalykus prisimenu, išlieju savyje savo sielą: nes aš eidavau su daugybe, eidavau su jais į Dievo namus džiaugsmo ir gyriaus balsu, su daugybe, kurie šventė šventadienį.
5Kodėl esi prislėgta, o mano siela, ir kodėl nerimauji manyje? Vilkis Dievu; nes aš jį dar girsiu už jo veido pagalbą.
6O mano Dieve, mano siela prislėgta mano viduje; todėl prisiminsiu tave iš Jordano šalies ir iš hermonitų, nuo Micaro kalvos.
7Gelmė šaukiasi gelmę, triukšmaujant tavo vandens viesului; visos tavo bangos ir tavo vilnys praėjo virš manęs.
8Tačiau dienos metu VIEŠPATS įsakys savo mielaširdystei, o naktį jo giesmė bus su manimi, mano malda mano gyvybės Dievui.
9Sakysiu Dievui, savo uolai: „Kodėl mane pamiršai? Kodėl vaikštau gedėdamas dėl priešo engimo?“
10Kaip kalaviju mano kauluose man priekaištauja mano priešai, kasdien man sakydami: „Kur yra tavo Dievas?“
11Kodėl esi prislėgta, o mano siela, ir kodėl nerimauji mano viduje? Vilkis Dievu; nes aš dar girsiu jį, kuris yra mano veido sveikata ir mano Dievas.