1Aš sakiau: „Žiūrėsiu savo kelius, kad nenusidėčiau savo liežuviu; saugosiu savo burną apynasriu, kol nedorėlis mano akivaizdoje“.
2Buvau nebylus ir tylintis, tylėjau netgi apie gera; mano sielvartas sujudo.
3Įkaito širdis mano viduje, man bemąstant užsidegė ugnis; tada prabilau liežuviu:
4„Duok man, VIEŠPATIE, sužinoti mano galą ir mano dienų saiką – koks jis; kad žinočiau, koks aš trapus.
5Štai tu padarei mano dienas plaštakos pločio; ir mano amžius yra kaip niekas tavo akivaizdoje; tikrai kiekvienas žmogus savo geriausioje būklėje yra visiška tuštybė. Sela.
6Tikrai kiekvienas žmogus vaikšto kaip tuščias vaizdinys; tikrai jie veltui nerimauja; jis krauna turtus ir nežino, kas juos susirinks.
7O dabar, Viešpatie, ko aš laukiu? Mano viltis yra tavyje.
8Išvaduok mane iš visų mano nusižengimų; nepadaryk manęs kvailojo priekaištu.
9Buvau nebylys, neatvėriau burnos; nes tu tai padarei.
10Atitrauk nuo manęs savo kirtį; nuo tavo rankos smūgio aš nykstu.
11Kai pabarimais pataisai žmogų už neteisybę, tu kaip kandis padarai, kad jo grožis būtų suėstas; tikrai kiekvienas žmogus yra tuštybė. Sela.
12Išgirsk mano maldą, o VIEŠPATIE, ir pasuk ausį į mano šauksmą; netylėk dėl mano ašarų; nes aš esu ateivis pas tave ir laikinai apsigyvenęs, kaip ir visi mano tėvai buvo.
13Pagailėk manęs, kad atnaujinčiau jėgas prieš tai, kai ten išeisiu ir nebebūsiu.