1Kodėl tu, o VIEŠPATIE, stovi toli, kodėl vargo laikais slepiesi?
2Nedorėlis savo išdidume persekioja beturtį; tebūna jie sugauti tais kėslais, kuriuos jie sumanė.
3Nes nedorėlis giriasi savo širdies troškimu ir laimina godųjį, kurį paniekina VIEŠPATS.
4Nedorėlis dėl savo veido išdidumo neieškos Dievo; nėra Dievo visose jo mintyse.
5Jo keliai visuomet sielvartingi; tavo teismai jam per toli, kad matytų; o visi jo priešai – jis tik pasipučia prieš juos.
6Jis pasakė savo širdyje: „Aš nesvyruosiu; nes aš niekada nepatirsiu nelaimės“.
7Jo burna pilna keiksmo, apgaulės ir suktybės; po jo liežuviu – piktadarystė ir tuštybė.
8Jis sėdi kaimų tykojimo vietose; slaptavietėse jis nužudo nekaltąjį; jo akys slapta nukreiptos prieš vargšą.
9Jis tykoja paslapčiomis kaip liūtas savo urve; jis tykoja, kad sugautų vargšą; jis sugauna vargšą, įtraukdamas jį į savo tinklą.
10Jis pritūpia ir prigula, kad vargšas kristų nuo jo stipriųjų.
11Jis tarė savo širdyje: „Dievas pamiršo; jis slepia savo veidą; jis niekada to nepamatys“.
12Kelkis, o VIEŠPATIE; o Dieve, pakelk savo ranką; nepamiršk vargdienių.
13Kodėl nedorėlis niekina Dievą? Jis kalbėjo savo širdyje: „Tu to nepareikalausi“.
14Tu tai pamatei; nes tu žiūri į piktadarystę ir pagiežą, kad tai atlygintum savo ranka; vargšas tau save atiduoda; tu esi našlaičio padėjėjas.
15Sulaužyk nedorėlio ir piktojo ranką; suieškok jo nedorybę, kol nieko neberasi.
16VIEŠPATS yra Karalius per amžių amžius; pagonys pražuvę iš jo šalies.
17VIEŠPATIE, tu išgirdai nuolankiųjų troškimą; tu paruoši jų širdį, tu padarysi, kad tavo ausis išgirs;
18kad teistum našlaitį ir engiamąjį, kad žemės žmogus daugiau nebeengtų.