Proverbs 5
1 Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui;
2 kad paisytum apdairumo ir kad tavo lūpos saugotų pažinimą.
3 Nes svetimos moters lūpos varva kaip medaus korys ir jos burna švelnesnė už aliejų;
4 bet jos galas yra kartus kaip metėlė, aštrus kaip dviašmenis kalavijas.
5 Jos kojos eina žemyn į mirtį; jos žingsniai nusitveria pragaro.
6 Kad tu nemąstytum apie gyvenimo taką, jos keliai nepastovūs, jog tu negali jų pažinti.
7 Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.
8 Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų;
9 kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų žiauriajam;
10 kad svetimieji nesisotintų tavo turtais; ir kad tavo triūsas nebūtų svetimojo namuose;
11 ir galiausiai neliūdėtum, kai sunyks tavo mėsa ir tavo kūnas,
12 ir nesakytum: „O, kaip nekenčiau pamokymo, ir mano širdis paniekino pabarimą;
13 ir nepaklusau savo mokytojų balsui, ir nepalenkiau savo ausies tiems, kurie mane mokė!
14 Aš vos nepatekau į visokią blogybę susirinkimo ir sueigos viduryje“.
15 Gerk vandenis iš savo paties rezervuaro ir tekančius vandenis iš savo paties šulinio.
16 Teišsilieja tavo šaltiniai lauke ir vandenų upės gatvėse.
17 Tebūna jie tik tavo, o ne svetimųjų su tavimi.
18 Tebūna tavo šaltinis palaimintas; ir džiaukis su savo jaunystės žmona.
19 Ji tebūna kaip mylinti elnė ir maloni stirna; jos krūtys tepatenkina tave visais laikais; ir visada mėgaukis jos meile.
20 Ir kodėl, mano sūnau, nori mėgautis svetima moterimi, apkabinti svetimosios krūtinę?
21 Nes prieš VIEŠPATIES akis yra žmogaus keliai, ir jis apsvarsto visus jo ėjimus.
22 Nedorėlį sugaus jo paties neteisybės, ir jis bus sulaikomas savo nuodėmių virvėmis.
23 Jis mirs nepamokytas; ir dėl savo didelės kvailybės jis nuklys.