1Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui;
2kad paisytum apdairumo ir kad tavo lūpos saugotų pažinimą.
3Nes svetimos moters lūpos varva kaip medaus korys ir jos burna švelnesnė už aliejų;
4bet jos galas yra kartus kaip metėlė, aštrus kaip dviašmenis kalavijas.
5Jos kojos eina žemyn į mirtį; jos žingsniai nusitveria pragaro.
6Kad tu nemąstytum apie gyvenimo taką, jos keliai nepastovūs, jog tu negali jų pažinti.
7Taigi dabar, vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.
8Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų;
9kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų žiauriajam;
10kad svetimieji nesisotintų tavo turtais; ir kad tavo triūsas nebūtų svetimojo namuose;
11ir galiausiai neliūdėtum, kai sunyks tavo mėsa ir tavo kūnas,
12ir nesakytum: „O, kaip nekenčiau pamokymo, ir mano širdis paniekino pabarimą;
13ir nepaklusau savo mokytojų balsui, ir nepalenkiau savo ausies tiems, kurie mane mokė!
14Aš vos nepatekau į visokią blogybę susirinkimo ir sueigos viduryje“.
15Gerk vandenis iš savo paties rezervuaro ir tekančius vandenis iš savo paties šulinio.
16Teišsilieja tavo šaltiniai lauke ir vandenų upės gatvėse.
17Tebūna jie tik tavo, o ne svetimųjų su tavimi.
18Tebūna tavo šaltinis palaimintas; ir džiaukis su savo jaunystės žmona.
19Ji tebūna kaip mylinti elnė ir maloni stirna; jos krūtys tepatenkina tave visais laikais; ir visada mėgaukis jos meile.
20Ir kodėl, mano sūnau, nori mėgautis svetima moterimi, apkabinti svetimosios krūtinę?
21Nes prieš VIEŠPATIES akis yra žmogaus keliai, ir jis apsvarsto visus jo ėjimus.
22Nedorėlį sugaus jo paties neteisybės, ir jis bus sulaikomas savo nuodėmių virvėmis.
23Jis mirs nepamokytas; ir dėl savo didelės kvailybės jis nuklys.