1Ir tautai skundžiantis, tai nepatiko VIEŠPAČIUI; ir VIEŠPATS tai išgirdo; ir užsidegė jo pyktis; ir VIEŠPATIES ugnis užsidegė tarp jų ir prarijo esančius tolimiausiame stovyklos krašte.
2Ir tauta šaukė Mozei; o kai Mozė pasimeldė VIEŠPAČIUI, ugnis užgeso.
3Ir tą vietą praminė vardu Tabera; nes tarp jų degė VIEŠPATIES ugnis.
4O mišri minia, esanti tarp jų, buvo apimta geidulio; ir taip pat Izraelio vaikai vėl verkė, sakydami: „Kas mums duos mėsos valgyti?
5Mes atsimename žuvis, kurių laisvai valgėme Egipte; agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus;
6bet dabar išdžiūvo mūsų siela; be šitos manos prieš mūsų akis visiškai nieko nebėra“.
7O mana buvo kaip kalendros sėkla, o jos spalva – kaip bdelijaus spalva.
8Ir tauta vaikščiojo aplinkui, ją rinko, malė girnomis ar grūdo grūstuvėje, kepė skardose ir iš jos darė pyragus; o jos skonis buvo kaip šviežio aliejaus skonis.
9Ir kai rasa naktį krito ant stovyklos, mana krito ant jos.
10Tada Mozė išgirdo tautą verkiančią jų šeimose, kiekvieną prie savo palapinės durų; ir labai užsidegė VIEŠPATIES pyktis; taip pat ir Mozė buvo nepatenkintas.
11Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kodėl kamuoji savo tarną ir kodėl neradau palankumo tavo akyse, kad uždėjai ant manęs visos šitos tautos naštą?
12Argi aš pradėjau visą šitą tautą? Ar aš juos pagimdžiau, kad man sakytum: ‘Nešk juos savo prieglobstyje, kaip slaugantis tėvas neša žindomą vaiką’, į šalį, kurią prisiekei jų tėvams?
13Iš kur man turėti mėsos, kad duočiau visai šitai tautai? Nes jie verkia man, sakydami: ‘Duok mums mėsos, kad valgytume’.
14Aš vienas nepajėgiu nešti visos šitos tautos, nes tai man per sunku.
15O jei tu taip elgiesi su manimi, meldžiu tave, nužudyk mane iš karto, jei esu radęs palankumą tavo akyse; ir neleisk man matyti savo apgailėtinumo“.
16Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Surink man septyniasdešimt vyrų iš Izraelio vyresniųjų, kuriuos žinai, kad jie yra tautos vyresnieji ir jos pareigūnai; ir juos nuvesk prie susirinkimo padangtės, kad jie ten atsistotų su tavimi.
17Ir aš nužengsiu ir ten kalbėsiu su tavimi; ir paimsiu iš dvasios, kuri yra ant tavęs, ir uždėsiu jos ant jų; ir jie nešios tautos naštą su tavimi, kad tu vienas pats jos neneštum.
18O tautai sakyk: ‘Pašvęskite save rytojui, ir valgysite mėsos; nes verkėte į VIEŠPATIES ausis, sakydami: „Kas mums duos mėsos valgyti? Nes mums gerai buvo Egipte“; todėl VIEŠPATS jums duos mėsos, ir jūs valgysite.
19Jūs valgysite ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų, ne dvidešimt dienų;
20bet net visą mėnesį, kol ji išlįs jums per šnerves ir bus jums šlykšti; nes jūs išniekinote VIEŠPATĮ, kuris yra tarp jūsų, ir verkėte jo akivaizdoje, sakydami: „Kodėl mes išvykome iš Egipto?’“
21O Mozė tarė: „Tauta, kurios tarpe aš esu, yra šeši šimtai tūkstančių pėstininkų; o tu pasakei: ‘Aš jiems duosiu mėsos, kad jie valgytų visą mėnesį’.
22Ar jiems bus papjautos kaimenės ir bandos, kad jiems užtektų? Arba, ar jiems bus surinktos visos jūros žuvys, kad jiems užtektų?“
23Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Argi VIEŠPATIES ranka sutrumpėjo? Dabar pamatysi, ar mano žodis tau išsipildys, ar ne“.
24Ir išėjęs Mozė pasakė tautai VIEŠPATIES žodžius, ir surinko septyniasdešimt vyrų iš tautos vyresniųjų ir juos sustatė aplink padangtę.
25Ir VIEŠPATS nužengė debesyje ir jam kalbėjo, ir paėmė ant jo buvusios dvasios ir jos davė septyniasdešimčiai vyresniųjų; ir įvyko, kai dvasia ilsėjosi ant jų, jie pranašavo ir nepaliovė.
26Bet du iš vyrų buvo pasilikę stovykloje, vieno vardas buvo Eldadas, o kito vardas Medadas; ir dvasia ilsėjosi ant jų; o jie buvo iš užrašytųjų, bet neišėjo prie padangtės; ir jie pranašavo stovykloje.
27Ir jaunuolis nubėgo ir pasakė Mozei, sakydamas: „Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje“.
28O Nūno sūnus Jozuė, Mozės tarnas, vienas iš jo jaunuolių, atsiliepdamas tarė: „Mano viešpatie Moze, uždrausk jiems“.
29O Mozė jam tarė: „Ar pavydi dėl manęs? O kad visa VIEŠPATIES tauta būtų pranašai, kad VIEŠPATS uždėtų savo dvasią ant jų!“
30Ir Mozė įėjo į stovyklą, jis ir Izraelio vyresnieji.
31Ir vėjas išėjo nuo VIEŠPATIES ir atgabeno nuo jūros putpelių ir jas numetė prie stovyklos, apie dienos kelionę į šitą pusę ir apie dienos kelionę į kitą pusę, aplink stovyklą, apie dviejų uolekčių aukščio ant žemės paviršiaus.
32Ir tauta stojosi visą tą dieną, visą tą naktį ir visą kitą dieną, ir jie rinko putpeles; kas surinko mažiausiai, tas surinko dešimt homerų; ir jie jas visas paskleidė sau visur aplink stovyklą.
33O mėsai dar tebesant tarp jų dantų, prieš ją sukramtant, VIEŠPATIES rūstybė užsidegė prieš tautą, ir VIEŠPATS ištiko tautą labai sunkia rykšte.
34Ir tą vietą praminė vardu Kibrot-Hataava; nes ten jie palaidojo tautą, kuri geidė.
35Iš Kibrot-Hataavos tauta keliavo į Hacerotą; ir pasiliko Hacerote.