Mark 12
1 Ir jis pradėjo jiems kalbėti palyginimais. „ Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, iškasė vietą vyninei, pastatė bokštą, išnuomojo jį žemdirbiams ir išvyko į tolimą šalį.
2 Ir atėjus laikui jis siuntė žemdirbiams tarną, kad jis iš žemdirbių atsiimtų vynuogyno vaisių.
3 O jie pagavo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.
4 Ir vėl jis pasiuntė jiems kitą tarną; o jie apmėtė jį akmenimis, sužeidė jį į galvą ir apgėdinę išsiuntė.
5 Ir vėl jis siuntė kitą; o jie užmušė jį ir daugelį kitų: vienus sumušdami, kitus užmušdami.
6 Todėl dar turėdamas vieną sūnų, jo labai mylimą, jis išsiuntė ir jį pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
7 Bet tie žemdirbiai kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį, ir paveldas bus mūsų’.
8 Ir jie paėmę jį užmušė ir išmetė iš vynuogyno.
9 Tad ką gi padarys vynuogyno viešpats? Jis ateis ir sunaikins žemdirbius, ir duos vynuogyną kitiems.
10 Ir argi jūs neskaitėte šito Rašto: ‘Akmuo, kurį atmetė statytojai, tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai buvo Viešpaties darbas, ir tai yra nuostabu mūsų akyse’?“
12 Ir jie siekė jį suimti, bet bijojo tautos, nes žinojo, kad jis kalbėjo palyginimą prieš juos; ir jie paliko jį ir nuėjo.
13 Ir jie nusiunčia pas jį kai kuriuos iš fariziejų ir iš erodininkų, kad sugautų jį jo žodžiuose.
14 Ir kai jie atėjo, jie sako jam: „Mokytojau, mes žinome, kad tu esi teisus ir niekam nepataikauji; nes tu neatsižvelgi į žmonių asmenis, bet mokai Dievo kelio tiesoje; ar teisėta duoti duoklę ciesoriui, ar ne?
15 Ar mums duoti, ar neduoti?“ Bet jis, žinodamas jų veidmainystę, jiems tarė: „Kodėl mane gundote? Atneškite man denarą, kad jį pamatyčiau“.
16 Ir jie atnešė jį. Ir jis sako jiems: „Kieno tai atvaizdas ir užrašas?“ Ir jie tarė jam: „Ciesoriaus“.
17 O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Duokite ciesoriui, kas yra ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo“. Ir jie stebėjosi juo.
18 Tada pas jį atėjo sadukiejai, kurie sako, kad nėra prisikėlimo; ir jie paklausė jo, sakydami:
19 „Mokytojau, Mozė mums rašė: ‘Jei kieno brolis miršta ir po savęs palieka savo žmoną, ir nepalieka vaikų, tuomet jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.
20 Na, o buvo septyni broliai, ir pirmasis ėmė žmoną, bet mirdamas nepaliko sėklos.
21 Ir antrasis ją ėmė ir mirė, ir nepaliko sėklos; ir taip pat trečiasis.
22 Ir septyni ją turėjo, bet nepaliko sėklos; paskutinė iš visų mirė ir moteris.
23 Todėl prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų bus ji žmona? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.
24 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Argi jūs ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?
25 Nes kai jie prisikels iš mirusių, jie nei ves, nei tekės; bet yra kaip angelai, kurie yra danguje.
26 O dėl mirusiųjų, kad jie prisikelia: argi jūs neskaitėte Mozės knygoje, kaip Dievas krūme kalbėjo jam, sakydamas: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’?
27 Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas; todėl jūs labai klystate“.
28 Ir atėjo vienas iš raštininkų ir išgirdęs juos kartu samprotaujant bei pastebėjęs, kad jis jiems gerai atsakė, paklausė jo: „Kuris yra pirmas iš visų įsakymų?“
29 Ir Jėzus jam atsakė: „Pirmas iš visų įsakymų yra: ‘Klausyk, o Izraeli, Viešpats mūsų Dievas yra vienas Viešpats;
30 ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – šis yra pirmasis įsakymas.
31 O antrasis yra panašus, būtent šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra kito įsakymo, didesnio už šituos“.
32 Ir raštininkas jam tarė: „Gerai, Mokytojau, tu pasakei tiesą, nes yra vienas Dievas; ir nėra kito, tik jis;
33 ir mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visa siela ir visomis jėgomis, ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios aukos ir kitos aukos“.
34 Ir kai Jėzus pamatė, kad jis atsakė protingai, jis jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Ir niekas po to nebedrįso jo klausinėti.
35 Ir mokydamas šventykloje Jėzus atsakydamas tarė: „Kaipgi raštininkai sako, kad Kristus yra Dovydo Sūnus?
36 Nes pats Dovydas sakė Šventąja DVASIA: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.
37 Taigi pats Dovydas jį vadina Viešpačiu; tai kaipgi jis yra jo sūnus?“ Ir paprasti žmonės mielai jo klausėsi.
38 Ir jis kalbėjo jiems savo mokslu: „Saugokitės raštininkų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais ir mėgsta sveikinimus turgavietėse,
39 ir pirmuosius krėslus sinagogose, ir aukščiausias vietas pokyliuose;
40 kurie praryja našlių namus ir apsimesdami kalba ilgas maldas: šitie gaus didesnį pasmerkimą“.
41 Ir Jėzus atsisėdo priešais iždinę ir žiūrėjo, kaip tauta meta pinigus į iždinę; ir daugelis, kurie buvo turtingi, įmetė daug.
42 Ir atėjo viena vargšė našlė, ir ji įmetė dvi leptas, kurios sudaro kvadrantą.
43 Ir pasišaukęs savo mokinius jis sako jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši varginga našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į iždinę;
44 nes jie visi įmetė iš savo pertekliaus; bet ji iš savo nepritekliaus įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą“.