Luke 6
1 Ir įvyko antrąjį sabatą po pirmojo, kad jis ėjo per javų laukus; o jo mokiniai skabė javų varpas ir valgė, trindami jas savo rankose.
2 Ir kai kurie iš fariziejų jiems tarė: „Kodėl darote tai, kas yra neteisėta daryti sabato dienomis?“
3 Bet Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Ar nepaskaitėte nei to, ką Dovydas darė, kai jis pats buvo išalkęs ir tie, kurie buvo su juo;
4 kaip jis įėjo į Dievo namus ir ėmė bei valgė parodomosios duonos ir taip pat davė tiems, kurie buvo su juo; kurios niekam neteisėta valgyti, bet tik kunigams?“
5 Ir jis tarė jiems, kad „žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.
6 Ir įvyko taip pat kitą sabatą, kad jis įėjo į sinagogą ir mokė; ir ten buvo žmogus, kurio dešinioji ranka buvo nudžiūvusi.
7 O raštininkai ir fariziejai jį stebėjo, ar jis gydys sabato dieną, kad jie rastų prieš jį kaltinimą.
8 Bet jis pažinojo jų mintis ir tarė žmogui, kuris turėjo nudžiūvusią ranką: „Kelkis ir stok į vidurį“. Ir jis kėlėsi ir stojosi pirmyn.
9 Tada Jėzus jiems tarė: „Aš paklausiu jūsų kai ko: ar sabato dienomis teisėta daryti gera, ar daryti pikta? Gelbėti gyvybę, ar ją sunaikinti?“
10 Ir apžvelgęs juos visus jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką“. Ir jis taip padarė; ir jo ranka tapo sveika kaip ir kita.
11 Ir jie prisipildė įniršio; ir tarėsi vienas su kitu, ką jie galėtų padaryti Jėzui.
12 Ir įvyko tomis dienomis, kad jis išėjo į kalną melstis ir pasiliko visą naktį maldoje Dievui.
13 Ir kai buvo diena, jis pasišaukė savo mokinius; ir iš jų jis išsirinko dvylika, kuriuos jis taip pat pavadino apaštalais:
14 Simoną (kurį jis taip pat pavadino Petru) ir jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,
15 Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Zelotu,
16 Jokūbo brolį Judą ir Judą Iskariotą, kuris buvo ir išdavikas.
17 Ir jis atėjo su jais žemyn ir atsistojo lygumoje; ir jo mokinių būrys bei didelė tautos minia iš visos Judėjos, Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie atėjo jo pasiklausyti ir būti išgydyti nuo savo ligų,
18 ir tie, kurie buvo netyrų dvasių kamuojami; ir jie buvo išgydyti.
19 Ir visa minia siekė jį paliesti, nes iš jo ėjo jėga ir juos visus gydė.
20 Ir jis pakėlė savo akis į savo mokinius ir tarė: „Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
21 Palaiminti jūs, kurie dabar alkstate, nes jūs būsite pasotinti. Palaiminti jūs, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės.
22 Palaiminti esate jūs, kai žmonės jūsų nekęs ir kai jie atskirs jus nuo savo draugijos, ir jums prikaišios, ir atmes jūsų vardą kaip piktą dėl žmogaus Sūnaus.
23 Džiaukitės tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai didis yra jūsų atlygis danguje; nes panašiai ir jų tėvai darė pranašams.
24 Bet vargas jums, kurie esate turtingi! Nes jūs jau gavote savo paguodą.
25 Vargas jums, kurie esate sotūs! Nes jūs alksite. Vargas jums, kurie dabar juokiatės! Nes jūs liūdėsite ir verksite.
26 Vargas jums, kai visi žmonės kalbės apie jus gerai! Nes taip darė jų tėvai netikriems pranašams.
27 Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia,
28 laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia.
29 Ir tam, kuris trenkia tau per vieną skruostą, pasiūlyk ir antrąjį; ir tam, kuris atima tavo marškinius, nedrausk paimti ir tavo apsiausto.
30 Duok kiekvienam, kuris tavęs prašo; ir iš to, kuris paima tai, kas tavo, nereikalauk to atgal.
31 Ir kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip pat ir jūs jiems darykite.
32 Nes jeigu mylite tuos, kurie jus myli, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli.
33 Ir jeigu jūs darote gera tiems, kurie jums gera daro, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai daro lygiai tą patį.
34 Ir jeigu skolinate tiems, iš kurių tikitės atgauti, kokią jūs turite padėką? Nes ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat.
35 Bet mylėkite savo priešus ir darykite gera, ir skolinkite nesitikėdami nieko atgal; ir jūsų atlygis bus didis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes jis yra geras nedėkingiems ir piktiesiems.
36 Todėl būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.
37 Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista;
38 duokite, ir jums bus duota; gerą saiką, prikimštą ir sukratytą, ir su kaupu žmonės duos jums į užantį. Nes kokiu saiku seikėjate, tokiu pat bus jums atseikėta“.
39 Ir jis kalbėjo jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne jie abu įkris į griovį?
40 Mokinys ne didesnis už savo mokytoją; bet kiekvienas, kuris yra tobulas, bus kaip jo mokytojas.
41 Ir kodėl matai krislą, esantį tavo brolio akyje, bet nepastebi rąsto savo akyje?
42 Arba kaip gali sakyti savo broliui: ‘Broli, leisk man ištraukti krislą iš tavo akies’, pats nematydamas rąsto savo akyje? Veidmainy, pirmiau išmesk rąstą iš savo akies, ir tuomet aiškiai matysi kaip ištraukti krislą iš savo brolio akies.
43 Nes geras medis neduoda sugedusio vaisiaus; ir sugedęs medis neduoda gero vaisiaus.
44 Nes kiekvienas medis atpažįstamas iš jo paties vaisiaus. Nes nuo erškėčių niekas nerenka figų, nei nuo gervuogės krūmo nerenka vynuogių.
45 Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno neša tai, kas gera; o piktas žmogus iš pikto savo širdies lobyno neša tai, kas pikta; nes iš širdies pertekliaus kalba jo burna.
46 Ir kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote to, ką sakau?
47 Kas ateina pas mane ir klausosi mano pasakymų, ir juos daro, aš parodysiu jums, į ką jis yra panašus:
48 jis panašus į žmogų, kuris stato namą; iškasė giliai, ir padėjo pamatą ant uolos; ir kai pakilo potvynis, srovė smarkiai daužėsi į tą namą ir negalėjo jo pajudinti; nes jo pamatas buvo pastatytas ant uolos.
49 Bet tas, kuris klausosi, o nedaro, yra panašus į žmogų, kuris be pamato ant žemės pastatė namą, į kurį smarkiai daužėsi srovė, ir kaipmat jis sugriuvo; ir didi buvo to namo griūtis“.