1Ir įvyko, kad, kai tauta veržėsi pas jį klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero
2ir pamatė du laivus, stovinčius palei ežerą; bet žvejai buvo išėję iš jų ir plovė savo tinklus.
3Ir jis įžengė į vieną iš laivų, kuris buvo Simono, ir maldavo jį, kad jis truputį atsistumtų nuo sausumos. Ir jis atsisėdo ir mokė tautą iš laivo.
4Na, o baigęs kalbėti jis tarė Simonui: „Pasileisk nuo kranto į gilumą ir nuleiskite savo tinklus traukimui“.
5Ir Simonas atsakydamas jam tarė: „Mokytojau, mes visą naktį triūsėme ir nieko nepagavome; tačiau dėl tavo žodžio aš nuleisiu tinklą“.
6Ir tai padarę jie užgriebė didžiulę žuvų daugybę; ir jų tinklas pratrūko.
7Ir jie mojavo savo bendrininkams, kurie buvo kitame laive, kad jie ateitų ir jiems padėtų. Ir jie atėjo ir pripildė abu laivus taip, kad jie pradėjo skęsti.
8Kai Simonas Petras tai pamatė, jis parpuolė prie Jėzaus kelių, sakydamas: „Eik nuo manęs, o Viešpatie, nes aš esu nuodėmingas žmogus“.
9Nes jis ir visi, buvusieji su juo, buvo apstulbę dėl to valksmo žuvų, kurias jie pagavo;
10taip pat Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, kurie su Simonu buvo bendrininkai. Ir Jėzus tarė Simonui: „Nebijok; nuo šiol tu gaudysi žmones“.
11Ir atplukdę savo laivus į sausumą jie viską paliko ir sekė paskui jį.
12Ir įvyko, kai jis buvo viename mieste, štai vyras pilnas raupsų, kuris, pamatęs Jėzų, parpuolė veidu žemyn ir jo maldavo, sakydamas: „Viešpatie, jei nori, gali padaryti mane švariu“.
13Ir jis ištiesė savo ranką ir palietė jį, sakydamas: „Noriu; būk švarus“. Ir iškart raupsai nuo jo atsitraukė.
14Ir jis įpareigojo jį niekam nepasakoti: „Bet eik, pasirodyk kunigui ir aukok už savo apvalymą, kaip liudijimą jiems, pagal tai, kaip Mozė įsakė“.
15Bet garsas apie jį sklido dar plačiau; ir didelės minios susirinko pasiklausyti ir būti jo išgydyti nuo jų negalių.
16Ir jis pasitraukė į dykumą ir meldėsi.
17Ir įvyko vieną dieną, kai jis mokė, kad šalimais sėdėjo fariziejai ir įstatymo mokytojai, kurie buvo atėję iš kiekvieno Galilėjos, Judėjos ir Jeruzalės miestelio; ir Viešpaties jėga buvo ten, kad gydytų juos.
18Ir štai vyrai guolyje atnešė suparalyžiuotą žmogų; ir jie ieškojo būdų jį įnešti ir paguldyti prieš jį.
19Ir dėl minios neradę kelio, kuriuo jie galėtų jį įnešti, jie užlipo ant namo stogo ir praardę nuleido jį su jo guoliu į vidurį priešais Jėzų.
20Ir pamatęs jų tikėjimą jis tarė jam: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos“.
21O raštininkai ir fariziejai pradėjo svarstyti, sakydami: „Kas yra šitas, kuris kalba piktžodžiavimus? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“
22Bet kai Jėzus suprato jų mintis, jis atsakydamas tarė jiems: „Ką svarstote savo širdyse?
23Kas yra lengviau, ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’ ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?’
24Bet kad žinotumėte, jog žmogaus Sūnus turi ant žemės valdžią atleisti nuodėmes (jis tarė sergančiam paralyžiumi): sakau tau, kelkis, imk savo guolį ir eik į savo namus“.
25Ir jis tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė tai, ant ko gulėjo, ir šlovindamas Dievą nuėjo į savo namus.
26Ir jie visi stebėjosi ir šlovino Dievą, ir buvo pilni baimės, sakydami: „Šiandien mes pamatėme keistų dalykų“.
27O po to jis išėjo ir pamatė muitininką, vardu Levis, sėdintį prie muito surinkimo, ir jam tarė: „Sek paskui mane“.
28Ir jis, viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį.
29Ir Levis savo namuose paruošė jam didelę puotą; ir ten buvo didelis būrys muitininkų ir kitų, sėdinčių su jais.
30Bet jų raštininkai ir fariziejai murmėjo priešais jo mokinius, sakydami: „Kodėl valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
31Ir Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Sveikiesiems nereikia gydytojo; bet tik sergantiems.
32Aš atėjau pašaukti atgailai ne teisiųjų, bet nusidėjėlių”.
33Ir jie tarė jam: „Kodėl Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir atlikinėja maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai; bet tavieji valgo ir geria?“
34O jis jiems tarė: „Ar galite vestuvių menės vaikus priversti pasninkauti, kol su jais yra jaunikis?
35Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis jie pasninkaus“.
36Ir jis dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas nededa naujo drabužio skiautės ant senojo; kitaip ir naujasis suplėšomas, ir skiautė, išplėšta iš naujojo, nepritinka senajam.
37Ir niekas nepila naujo vyno į senus indus; antraip naujas vynas sutraukytų indus ir išsilietų, ir indai pražūtų.
38Bet naujas vynas turi būti pilamas į naujus indus; ir abeji yra išsaugoti.
39Taip pat nei vienas, gėręs seno vyno, tuojau neužsinorės naujo, nes jis sako: ‘Senasis yra geresnis’“.