1Kadangi daugelis apsiėmė sutvarkyti paskelbimą to, kas tikrai įtikėta tarp mūsų,
2kaip perdavė tai mums tie, kurie nuo pradžios patys tai regėjo ir buvo žodžio tarnautojai;
3atrodė gerai ir man, turinčiam tobulą supratimą visko nuo pat pradžios, nuosekliai surašyti tau, garbingiausiasis Teofiliau,
4idant žinotumei tikrumą to, ko buvai išmokytas.
5Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus; o jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta.
6Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, nepriekaištingai vaikščiojantys pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus.
7Bet jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu jau buvo gerai palaužti metų.
8Ir įvyko, kad, jam bevykdant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus tvarką,
9pagal kunigo tarnystės paprotį, burtu jam teko įėjus į Viešpaties šventyklą deginti smilkalus.
10O visa tautos minia smilkymo metu meldėsi lauke.
11Ir jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje pusėje.
12Ir jį pamatęs Zacharijas sunerimo, ir jį apėmė baimė.
13Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išgirsta; ir tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, ir tu jį praminsi vardu Jonas.
14Ir tau bus džiaugsmas bei linksmybė; ir daugelis džiaugsis jo gimimu.
15Nes jis bus didis Viešpaties akyse ir negers nei vyno, nei stipraus gėrimo; ir nuo savo motinos įsčių bus pripildytas Šventosios DVASIOS.
16Ir daugelį Izraelio vaikų jis nukreips į Viešpatį, jų Dievą.
17Ir jis eis pirma jo, Elijo dvasioje ir jėgoje nukreipti tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį; parengti tautą, paruoštą Viešpačiui“.
18Ir Zacharijas tarė angelui: „Pagal ką aš tai pažinsiu? Nes aš esu senas žmogus, ir mano žmona gerai metų palaužta“.
19O angelas atsakydamas jam tarė: „Aš esu Gabrielius, kuris stoviu Dievo akivaizdoje; ir esu atsiųstas kalbėti tau ir tau pranešti šią linksmą žinią.
20Ir štai tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kai šitai bus įvykdyta, nes tu netiki mano žodžiais, kurie išsipildys savo laiku“.
21Ir tauta laukė Zacharijo bei stebėjosi, kad jis taip ilgai užtruko šventykloje.
22Ir kai jis išėjo, jis negalėjo jiems kalbėti; ir jie suprato, kad jis šventykloje matė regėjimą; nes jis mojavo jiems ir pasiliko nebylus.
23Ir kai tik buvo užbaigtos jo tarnavimo dienos, įvyko, kad jis išėjo į savo namus.
24Ir po šitų dienų jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:
25„Taip Viešpats su manimi pasielgė tomis dienomis, kai jis atsižvelgė į mane, kad nuimtų mano gėdą tarp žmonių“.
26Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo pasiųstas nuo Dievo į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu,
27pas mergelę, sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, kurio vardas buvo Juozapas; o mergelės vardas buvo Marija.
28Ir angelas atėjo pas ją ir tarė: „Sveika, labai pamalonintoji, Viešpats yra su tavimi, palaiminta esi tarp moterų“.
29Ir jį pamačiusi ji sunerimo dėl jo pasakymo ir galvojo, kas tai turėtų būti per pasveikinimas.
30O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę pas Dievą.
31Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS.
32Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi; ir Viešpats Dievas jam duos jo tėvo Dovydo sostą;
33ir jis karaliaus Jokūbo namams per amžius; ir jo karalystei nebus galo“.
34Tuomet Marija tarė angelui: „Kaip tai bus? Kadangi aš nepažįstu vyro.“
35O angelas atsakydamas tarė jai: „Ant tavęs užeis Šventoji DVASIA, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave šešėliu; todėl ir tai, kas šventa, kas gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi.
36Ir štai tavo giminaitė Elžbieta, ji taip pat pradėjo sūnų savo senatvėje; ir šis yra šeštasis mėnuo jai, kuri buvo vadinama nevaisinga.
37Nes Dievui nieko nebus neįmanomo“.
38Ir Marija tarė: „Štai Viešpaties tarnaitė; tebūna tai man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.
39Ir tomis dienomis Marija pakilo ir skubiai nuvyko į kalnyno kraštą, į Judos miestą;
40ir įėjo į Zacharijo namus bei pasveikino Elžbietą.
41Ir įvyko, kad Elžbietai išgirdus Marijos pasveikinimą, jos įsčiose pašoko kūdikis; ir Elžbieta buvo pripildyta Šventosios DVASIOS;
42ir ji kalbėjo garsiu balsu ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius.
43Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina turėjo ateiti pas mane?
44Nes štai vos tik tavo pasveikinimo balsas suskambėjo mano ausyse, mano įsčiose iš džiaugsmo pašoko kūdikis.
45Ir palaiminta ta, kuri patikėjo, nes bus vykdoma tai, kas buvo jai nuo Viešpaties pasakyta“.
46Ir Marija tarė: „Mano siela aukština Viešpatį,
47ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, mano Gelbėtoju.
48Nes jis atsižvelgė į savo tarnaitės žemą padėtį; nes štai nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta.
49Nes tas, kuris yra galingas, man padarė didžių dalykų; ir šventas yra jo vardas.
50Ir jo gailestingumas iš kartos į kartą yra ant tų, kurie jo bijo.
51Jis savo ranka parodė stiprybę; jis išsklaidė išdidžiuosius jų širdžių sumanyme.
52Jis nustūmė galinguosius nuo jų sostų ir išaukštino tuos, žemos padėties.
53Jis pripildė alkaną gėrybėmis; o turtuolį jis paleido tuščiomis.
54Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas savo gailestingumą;
55kaip jis kalbėjo mūsų tėvams, Abraomui ir jo sėklai per amžius“.
56Ir Marija pasiliko pas ją apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.
57Na, o Elžbietai atėjo pilnas laikas, kai ji turėtų gimdyti; ir ji pagimdė sūnų.
58Ir jos kaimynai bei jos giminės išgirdo, kaip Viešpats jai parodė didį gailestingumą; ir jie džiaugėsi su ja.
59Ir įvyko, kad aštuntąją dieną jie atėjo apipjaustyti vaiko; ir jie pavadino jį Zacharijumi, jo tėvo vardu.
60O jo motina atsakydama tarė: „Ne taip; jis bus pavadintas Jonu“.
61Ir jie tarė jai: „Nėra nei vieno iš tavo giminaičių, kurį vadintų šiuo vardu“.
62Ir jie ženklais rodė jo tėvui, kaip jis norėtų jį pavadinti.
63Ir jis paprašė rašymo lentos, ir užrašė, sakydamas: „Jo vardas yra Jonas“. Ir jie visi stebėjosi.
64Ir tuojau atsivėrė jo burna ir atsirišo jo liežuvis, ir jis kalbėjo bei gyrė Dievą.
65Ir visus, gyvenančius aplink juos, apėmė baimė; ir visi šitie pasakymai buvo plačiai pagarsinti po visą kalvotąjį Judėjos kraštą.
66Ir visi, kurie juos girdėjo, dėjosi juos į savo širdis, sakydami: „Kas gi tai bus per vaikas!“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.
67Ir jo tėvas Zacharijas buvo pripildytas Šventosios DVASIOS ir pranašavo, sakydamas:
68„ Tebūna palaimintas Izraelio Viešpats Dievas; nes jis aplankė ir atpirko savo tautą,
69ir iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose;
70kaip jis kalbėjo savo šventųjų pranašų burna, kurie buvo nuo pasaulio pradžios,
71kad mes būtume išgelbėti nuo mūsų priešų ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia;
72kad įvykdytų gailestingumą, pažadėtą mūsų tėvams, ir prisimintų savo šventąją sandorą;
73priesaiką, kurią jis prisiekė mūsų tėvui Abraomui,
74idant jis skirtų mums, kad mes, būdami išvaduoti iš mūsų priešų rankos, galėtume jam be baimės tarnauti
75šventume ir teisume jo akivaizdoje per visas mūsų gyvenimo dienas.
76O tu, vaike, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido paruošti jo kelių;
77suteikti jo tautai pažinimą išgelbėjimo per jų nuodėmių atleidimą,
78per širdingą mūsų Dievo gailestingumą; kuriuo mus aplankė aušra iš aukštybių,
79suteikti šviesą sėdintiems tamsoje ir mirties šešėlyje, vesti mūsų kojas į ramybės kelią“.
80Ir vaikas augo bei stiprėjo dvasia ir buvo dykumose iki savo pasirodymo Izraeliui dienos.