1Bet Jonai tai be galo nepatiko, ir jis buvo labai supykęs.
2Jis meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „Meldžiu, o VIEŠPATIE, argi aš tai nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Todėl aš pirma ir bėgau į Taršišą; nes žinojau, kad tu esi maloningas Dievas ir gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir apsigalvoji dėl pikto.
3Todėl dabar, o VIEŠPATIE, meldžiu tave, atimk iš manęs mano gyvybę; nes man geriau mirti negu gyventi“.
4Tada VIEŠPATS tarė: „Ar tu gerai darai pykdamas?“
5Taigi Jona išėjo iš miesto, atsisėdo rytinėje miesto pusėje, ten pasidarė pastogę ir sėdėjo po ja šešėlyje, kol pamatysiąs, kas atsitiks miestui.
6Ir VIEŠPATS Dievas paruošė moliūgą ir jį išaugino viršum Jonos, kad jis būtų šešėlis virš jo galvos, kad jį išvaduotų iš sielvarto. Taigi Jona nepaprastai džiaugėsi moliūgu.
7Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, ir ji pakando moliūgą, kad tas nudžiūvo.
8Ir saulei patekėjus įvyko, kad Dievas paruošė smarkų rytų vėją; ir saulė spigino Jonos galvą, kad jis alpo ir geidė savyje mirties, ir sakė: „Geriau man mirti negu gyventi“.
9Ir Dievas tarė Jonai: „Ar tu gerai darai pykdamas dėl moliūgo?“ O jis tarė: „Aš gerai darau pykdamas, net iki mirties“.
10Tada VIEŠPATS tarė: „Tau gaila moliūgo, dėl kurio tu netriūsei ir kurio neauginai, kuris per vieną naktį išaugo ir per vieną naktį pražuvo;
11o argi aš neturėčiau gailėtis Ninevės, to didelio miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo dešinės nuo savo kairės, ir taip pat daugybė galvijų?“