1„Tenebūna nerimastingos jūsų širdys: tikite Dievu, tikėkite ir mane.
2Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jei taip nebūtų, aš jums būčiau pasakęs. Einu paruošti jums vietą.
3Ir jei einu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save; kad ten, kur aš esu, būtumėte ir jūs.
4Ir kur aš einu, jūs žinote, ir kelią žinote“.
5Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini; ir kaip galime žinoti kelią?“
6Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
7Jei pažintumėte mane, tai pažintumėte ir mano Tėvą; ir nuo šiol jį pažįstate ir jį matėte“.
8Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks“.
9Jėzus jam sako: „Buvau su jumis tokį ilgą laiką, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažinai? Kas matė mane, matė Tėvą; tad kaipgi tu sakai: ‘Parodyk mums Tėvą’?
10Ar netiki, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos aš jums kalbu, aš kalbu ne iš savęs, bet Tėvas, kuris gyvena manyje, jis daro darbus.
11Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje; jei ne, tai tikėkite manimi dėl pačių darbų.
12Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki į mane, tas irgi darys darbus, kuriuos aš darau; ir darys didesnius darbus už šituos; nes aš einu pas savo Tėvą.
13Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.
14Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.
15Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų.
16Ir aš melsiu Tėvo, ir jis duos jums kitą Guodėją, kad jis pasiliktų su jumis per amžius,
17tai yra, tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nemato nei jos nepažįsta; bet jūs pažįstate ją, nes ji gyvena su jumis ir bus jumyse.
18Nepaliksiu jūsų be paguodos: ateisiu pas jus.
19Dar trumpam, ir pasaulis manęs nebematys; bet jūs mane matysite; kadangi aš gyvenu, jūs irgi gyvensite.
20Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.
21Kas turi mano įsakymus ir jų laikosi, jis yra tas, kuris mane myli; o tas, kuris myli mane, bus mylimas mano Tėvo, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“.
22Judas, ne Iskariotas, jam sako: „Viešpatie, kaip yra, kad nori apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
23Jėzus atsakydamas tarė jam: „Jei kas mane myli, tas laikysis mano žodžių; ir mano Tėvas jį mylės, ir mes pas jį ateisime ir susikursime pas jį savo buveinę.
24Kas manęs nemyli, nesilaiko mano pasakymų; o žodis, kurį girdite, yra ne mano, bet mane siuntusio Tėvo.
25Šitai jums kalbėjau dar būdamas su jumis.
26Bet Guodėjas, kuris yra Šventoji DVASIA, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, ji mokys jus visko ir primins jums viską, ką jums sakiau.
27Palieku su jumis ramybę, duodu jums savo ramybę; aš jums duodu ne kaip pasaulis duoda. Tenebūna nerimastingos jūsų širdys ir tenebijo.
28Girdėjote, kaip aš jums sakiau: ‘Išeinu ir vėl ateisiu pas jus’. Jei mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad sakiau: ‘Einu pas Tėvą’, nes mano Tėvas yra didesnis už mane.
29Ir dabar, prieš tam įvykstant, aš jums pasakiau, kad kai tai įvyks, tikėtumėte.
30Nuo šiol nebedaug kalbėsiu su jumis, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir nieko manyje neturi.
31Bet kad pasaulis žinotų, kad myliu Tėvą; ir kaip Tėvas davė man įsakymą, taip darau. Kelkitės, eikime iš čia“.