1Tada, šešios dienos prieš Perėjimą, Jėzus atėjo į Betaniją, kur buvo Lozorius, kuris buvo miręs, kurį jis prikėlė iš numirusių.
2Ten jie pagamino jam vakarienę; ir Morta patarnavo; bet Lozorius buvo vienas iš sėdinčiųjų su juo už stalo.
3Tada Marija paėmė svarą labai brangaus nardo tepalo ir patepė Jėzaus kojas, ir nušluostė jo kojas savo plaukais; ir namai prisipildė tepalo kvapo.
4Tada vienas iš jo mokinių, Judas Iskariotas, Simono sūnus, kuris turėjo jį išduoti, sako:
5„Kodėl šis tepalas nebuvo parduotas už tris šimtus denarų ir atiduotas vargšams?“
6Jis tai sakė ne todėl, kad rūpinosi vargšais; bet todėl, kad buvo vagis ir turėjo krepšį, ir nešiojosi tai, kas buvo į jį įdedama.
7Tada Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje, ji šitai laikė mano laidojimo dienai.
8Nes vargšų visada turite su savimi, bet mane ne visada turite“.
9Taigi daug žydų liaudies žinojo, kad jis ten buvo, ir jie atėjo ne vien dėl Jėzaus, bet taip pat kad pamatytų Lozorių, kurį jis prikėlė iš numirusių.
10Bet vyriausieji kunigai tarėsi, kad jie ir Lozorių nužudytų;
11kadangi dėl jo daugelis iš žydų išėjo ir įtikėjo į Jėzų.
12Sekančią dieną daug liaudies, atėjusios į šventę, išgirdę, kad Jėzus ateina į Jeruzalę,
13ėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, ir šaukė: „Osana! Palaimintas Izraelio Karalius, ateinantis Viešpaties vardu!“
14O Jėzus, radęs jauną asilą, atsisėdo ant jo; kaip yra parašyta:
15„Nebijok, Siono dukra; štai ateina tavo Karalius, sėdintis ant asilo kumeliuko“.
16Iš pradžių jo mokiniai šito nesuprato; bet kai Jėzus buvo pašlovintas, tada jie prisiminė, kad šitai buvo apie jį parašyta, ir kad jie padarė jam tai.
17Todėl tauta, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė jį iš numirusių, liudija.
18Dėl šios priežasties tauta jį ir pasitiko, nes jie girdėjo, kad jis padarė šitą stebuklą.
19Todėl fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Ar matote, kaip nieko negalite padaryti? Štai pasaulis nuėjo paskui jį“.
20Ir tarp atėjusiųjų aukštyn per šventę pagarbinti buvo kai kurie graikai;
21taigi tie atėjo pas Pilypą, kuris buvo iš Galilėjos Betsaidos, ir prašė jo, sakydami: „Pone, mes norime pamatyti Jėzų“.
22Pilypas ateina ir pasako Andriejui, o Andriejus ir Pilypas vėl pasako Jėzui.
23O Jėzus jiems atsakė, sakydamas: „Ateina valanda, kad būtų pašlovintas žmogaus Sūnus.
24Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekrenta į dirvą ir nemiršta, jis pasilieka vienas; bet jeigu jis miršta, jis atneša daug vaisių.
25Kas myli savo gyvybę, tas ją praras; o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
26Jei kas man tarnauja, tas teseka paskui mane; ir kur aš esu, ten bus ir mano tarnas; jei kas man tarnauja, tą gerbs mano Tėvas.
27Dabar mano siela nerimastinga; ir ką aš sakysiu? Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos; bet dėl šios priežasties aš atėjau į šią valandą.
28Tėve, pašlovink savo vardą“. Tada iš dangaus atėjo balsas, sakydamas: „Aš jį pašlovinau ir vėl pašlovinsiu“.
29Todėl šalia stovinti ir tai girdėjusi tauta sakė, kad griaudėjo; kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo“.
30Jėzus atsakydamas tarė: „Šitas balsas atėjo ne dėl manęs, bet dėl jūsų“.
31Dabar yra šio pasaulio teismas: dabar bus išmestas šio pasaulio kunigaikštis.
32Ir jeigu aš būsiu pakeltas nuo žemės, prie savęs patrauksiu visus“.
33Tai jis pasakė parodydamas, kokia mirtimi turės mirti.
34Tauta jam atsakė: „Mes iš įstatymo girdėjome, kad Kristus pasilieka per amžius; o kaipgi tu sakai: ‘Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas’? Kas yra šis žmogaus Sūnus?“
35Tada Jėzus jiems tarė: „Dar trumpam šviesa yra su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad ant jūsų neužeitų tamsa; nes tas, kuris vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.
36Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad būtumėte šviesos vaikai“. Tai pasakęs Jėzus išėjo ir pasislėpė nuo jų.
37Bet nors jis jų akivaizdoje padarė tiek daug stebuklų, tačiau jie netikėjo į jį,
38kad išsipildytų pranašo Ezaijo pasakymas, kurį jis kalbėjo: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų pranešimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka?“
39Todėl jie negalėjo tikėti, nes Ezaijas vėl sakė:
40„Jis apakino jų akis ir užkietino jų širdį; kad jie nematytų savo akimis nei nesuprastų savo širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“.
41Šitai kalbėjo Ezaijas, kai pamatė jo šlovę ir kalbėjo apie jį.
42Tačiau ir tarp vyriausiųjų valdovų daugelis įtikėjo į jį; bet dėl fariziejų jie neišpažino jo, kad nebūtų išmesti iš sinagogos,
43nes žmonių gyrių jie mėgo labiau negu Dievo gyrių.
44Jėzus šaukė ir tarė: „Kas tiki į mane, tas tiki ne į mane, bet į tą, kuris mane siuntė.
45Ir kas mato mane, mato tą, kuris mane siuntė.
46Aš, šviesa, atėjau į pasaulį, kad kas į mane tiki, nepasiliktų tamsoje.
47Ir jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.
48Kas mane atmeta ir nepriima mano žodžių, turi tą, kuris jį teisia: žodis, kurį aš kalbėjau, tas jį teis paskutiniąją dieną.
49Nes aš nekalbėjau iš savęs; bet Tėvas, kuris mane siuntė, jis man davė įsakymą, ką turiu sakyti ir ką turiu kalbėti.
50Ir aš žinau, kad jo įsakymas yra amžinas gyvenimas; todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip man sakė Tėvas“.