1Na, o buvo vienas sergantis, vardu Lozorius, iš Betanijos, iš Marijos ir jos sesers Mortos miestelio
2(tai buvo ta Marija, kuri patepė Viešpatį tepalu ir nušluostė jo kojas savo plaukais, kurios brolis Lozorius sirgo).
3Todėl jo seserys pasiuntė pas jį, sakydamos: „Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga“.
4Kai Jėzus išgirdo tai, jis tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad Dievo Sūnus per ją būtų pašlovintas“.
5Na, o Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.
6Todėl išgirdęs, kad jis sergąs, pasiliko dar dvi dienas toje vietoje, kur buvo.
7Tad po to jis sako savo mokiniams: „Eikime vėl į Judėją“.
8Jo mokiniai jam sako: „Mokytojau, žydai neseniai siekė tave užmėtyti akmenimis; o tu vėl ten eini?“
9Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų yra dienoje? Jei kas vaikšto dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.
10Bet jei kas vaikšto naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos“.
11Šitai jis pasakė, o po to jis sako jiems: „Mūsų draugas Lozorius miega; bet einu, kad pažadinčiau jį iš miego“.
12Tada jo mokiniai tarė: „Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks“.
13Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, bet jie galvojo, kad jis kalbėjo apie poilsio miegą.
14Tada Jėzus tiesiai jiems pasakė: „Lozorius yra miręs.
15Ir aš džiaugiuosi dėl jūsų, kad ten nebuvau, idant tikėtumėte; tačiau eikime pas jį“.
16Tada Tomas, vadinamas Didimu, tarė savo bendramokiniams: „Eikime ir mes, kad mirtume su juo“.
17Jėzus atėjęs rado, kad jau keturias dienas jis išgulėjo kape.
18Na, o Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug už penkiolikos stadijų,
19ir daugelis iš žydų atėjo pas Mortą ir Mariją jų paguosti dėl jų brolio.
20Tada Morta, vos tik išgirdusi, kad Jėzus ateina, nuėjo ir pasitiko jį, bet Marija vis dar sėdėjo namuose.
21Tada Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
22Bet žinau, kad netgi dabar, ko tik beprašysi Dievo, tau Dievas tai duos“.
23Jėzus jai sako: „Tavo brolis prisikels“.
24Morta jam sako: „Žinau, kad jis prisikels paskutinę dieną prisikėlime“.
25Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: kas manimi tiki, nors ir bus miręs, tačiau gyvens;
26ir kas tik gyvena ir tiki manimi, niekada nemirs. Ar tuo tiki?“
27Ji sako jam: „Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį“.
28Ir taip pasakiusi ji nuėjo ir slapta pašaukė savo seserį Mariją, sakydama: „Mokytojas yra atėjęs ir tave šaukia“.
29Vos tik tai išgirdusi ji greitai pakilo ir atėjo pas jį.
30Na, o Jėzus dar nebuvo atėjęs į miestelį, bet tebebuvo toje vietoje, kur Morta jį pasitiko.
31Tada žydai, kurie buvo su ja namuose ir ją guodė, pamatę, kad Marija skubiai pakilo ir išėjo, sekė paskui ją, sakydami: „Ji eina prie kapo ten paverkti“.
32Tad, kai Marija atėjo, kur buvo Jėzus, ir pamatė jį, ji parpuolė prie jo kojų, sakydama jam: „Viešpatie, jei būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.
33Todėl kai Jėzus pamatė ją verkiančią ir taip pat verkiančius su ja atėjusius žydus, jis dejavo dvasioje ir buvo nerimastingas,
34ir tarė: „Kur jį paguldėte?“ Jie tarė jam: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk“.
35Jėzus pravirko.
36Tada žydai tarė: „Štai kaip jis jį mylėjo!“
37O vieni iš jų tarė: „Ar tas, kuris atvėrė aklojo akis, negalėjo padaryti, kad ir šis nebūtų miręs?“
38Todėl Jėzus vėl dejuodamas savyje ateina prie kapo. Tai buvo ola, ir ant jos gulėjo akmuo.
39Jėzus tarė: „Nuimkite akmenį“. Morta, mirusiojo sesuo, jam sako: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos kaip jis miręs “.
40Jėzus jai sako: „Ar nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?“
41Tada jie nuėmė akmenį nuo tos vietos, kur buvo paguldytas numirėlis. Ir Jėzus pakėlė savo akis ir tarė: „Tėve, dėkoju tau, kad išklausei mane.
42Ir aš žinojau, kad tu visada manęs išklausai; bet dėl šalia stovinčios tautos tai pasakiau, kad jie tikėtų, jog tu mane siuntei“.
43Ir taip pakalbėjęs jis sušuko garsiu balsu: „Lozoriau, išeik!“
44Ir tas, kuris buvo miręs, išėjo laidojimo drobėmis surištomis rankomis ir kojomis, ir jo veidas buvo aprištas skepeta. Jėzus jiems sako: „Atriškite jį ir leiskite jam eiti“.
45Tada daugelis iš žydų, kurie atėjo pas Mariją ir pamatė, ką Jėzus padarė, įtikėjo į jį.
46Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo jiems, ką Jėzus padarė.
47Tada vyriausieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir tarė: „Ką darysime? Nes šitas žmogus daro daug stebuklų.
48Jei mes taip jį paliksime, visi į jį įtikės, ir atėję romiečiai atims mūsų vietą ir tautą“.
49O vienas iš jų, vardu Kajafas, tais pačiais metais būdamas aukščiausiasis kunigas, jiems tarė: „Jūs visiškai nieko neišmanote
50nei neapsvarstote, kad mums yra naudingiau, jog vienas žmogus mirtų už tautą, idant nepražūtų visa tauta“.
51O tai jis kalbėjo ne iš savęs, bet, būdamas tais metais aukščiausiasis kunigas, jis pranašavo, kad Jėzus turi mirti už šią tautą;
52ir ne tik už šią tautą, bet kad jis taip pat turi surinkti į viena Dievo vaikus, kurie buvo išsklaidyti.
53Tada, nuo tos dienos, jie drauge tarėsi, kad jį nužudytų.
54Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų; bet iš ten nuėjo į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir ten laikėsi su savo mokiniais.
55Ir čia pat buvo žydų Perėjimas, ir daugelis prieš Perėjimą ėjo iš to krašto aukštyn į Jeruzalę apsivalyti.
56Tada jie ieškojo Jėzaus ir stovėdami šventykloje tarpusavyje kalbėjo: „Kaip jūs galvojate, ar jis neateis į šventę?“
57Na, o vyriausieji kunigai ir fariziejai davė įsakymą, kad, jei kuris žinotų, kur jis esąs, tai praneštų, idant jie galėtų jį suimti.