1Dėl to dreba mano širdis ir pajudėjo iš savo vietos.
2Įdėmiai klausykite jo balso triukšmo ir garso, išeinančio iš jo burnos.
3Jis nukreipia jį po visu dangumi, o savo žaibą iki žemės pakraščių.
4Po to riaumoja balsas; jis griaudėja savo didybės balsu; jis nesulaikys jų, kai pasigirsta jo balsas.
5Dievas nuostabiai griaudėja savo balsu; jis daro didžių dalykų, kurių mes negalime suvokti.
6Nes sniegui jis sako: ‘Būk ant žemės’; taip pat mažam lietui ir jo stiprybės dideliam lietui’.
7Jis užantspauduoja kiekvieno žmogaus ranką, kad visi žmonės pažintų jo darbą.
8Tada žvėrys eina į urvus ir pasilieka savo vietose.
9Iš pietų ateina viesulas; o šaltis iš šiaurės.
10Dievo kvapu duodama šalna; ir vandenų platybė suvaržoma.
11Taip pat drėkindamas jis nuvargina tankų debesį; jis išsklaido savo šviesų debesį;
12ir jis apsukamas pagal jo sumanymus; kad jie darytų, ką jis jiems įsako ant pasaulio paviršiaus žemėje.
13Jis priverčia jį ateiti ar dėl pabaudimo, ar dėl savo šalies, ar dėl gailestingumo.
14Paklausyk tai, o Jobai; stovėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.
15Ar žinai, kada Dievas juos išdėsto ir duoda šviesti savo debesies šviesai?
16Ar žinai debesų pusiausvyrą, nuostabius darbus to, kuris yra tobulas pažinimu?
17Kaip įšyla tavo drabužiai, kai jis nuramina žemę pietų vėju?
18Ar tu su juo išskleidei dangų, kuris yra tvirtas ir kaip nulietas veidrodis?
19Pamokyk mus, ką turėtume jam sakyti; nes dėl tamsos mes negalime paruošti savo kalbos.
20Ar jam bus pasakyta, kad aš kalbu? Jei žmogus kalbėtų, tikrai jis būtų prarytas.
21O dabar žmonės nemato skaisčios šviesos, esančios debesyse; bet praūžia vėjas ir juos išvalo.
22Iš šiaurės ateina giedra; pas Dievą yra baisi didybė.
23Na, o Visagalis – mes negalime apie jį išsiaiškinti; jis puikus galia ir teismu, ir teisingumo gausybe; jis nevargina.
24Todėl žmonės jo bijo; jis nepaiso nei vieno išmintingo širdimi“.