Job 37
1 Dėl to dreba mano širdis ir pajudėjo iš savo vietos.
2 Įdėmiai klausykite jo balso triukšmo ir garso, išeinančio iš jo burnos.
3 Jis nukreipia jį po visu dangumi, o savo žaibą iki žemės pakraščių.
4 Po to riaumoja balsas; jis griaudėja savo didybės balsu; jis nesulaikys jų, kai pasigirsta jo balsas.
5 Dievas nuostabiai griaudėja savo balsu; jis daro didžių dalykų, kurių mes negalime suvokti.
6 Nes sniegui jis sako: ‘Būk ant žemės’; taip pat mažam lietui ir jo stiprybės dideliam lietui’.
7 Jis užantspauduoja kiekvieno žmogaus ranką, kad visi žmonės pažintų jo darbą.
8 Tada žvėrys eina į urvus ir pasilieka savo vietose.
9 Iš pietų ateina viesulas; o šaltis iš šiaurės.
10 Dievo kvapu duodama šalna; ir vandenų platybė suvaržoma.
11 Taip pat drėkindamas jis nuvargina tankų debesį; jis išsklaido savo šviesų debesį;
12 ir jis apsukamas pagal jo sumanymus; kad jie darytų, ką jis jiems įsako ant pasaulio paviršiaus žemėje.
13 Jis priverčia jį ateiti ar dėl pabaudimo, ar dėl savo šalies, ar dėl gailestingumo.
14 Paklausyk tai, o Jobai; stovėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.
15 Ar žinai, kada Dievas juos išdėsto ir duoda šviesti savo debesies šviesai?
16 Ar žinai debesų pusiausvyrą, nuostabius darbus to, kuris yra tobulas pažinimu?
17 Kaip įšyla tavo drabužiai, kai jis nuramina žemę pietų vėju?
18 Ar tu su juo išskleidei dangų, kuris yra tvirtas ir kaip nulietas veidrodis?
19 Pamokyk mus, ką turėtume jam sakyti; nes dėl tamsos mes negalime paruošti savo kalbos.
20 Ar jam bus pasakyta, kad aš kalbu? Jei žmogus kalbėtų, tikrai jis būtų prarytas.
21 O dabar žmonės nemato skaisčios šviesos, esančios debesyse; bet praūžia vėjas ir juos išvalo.
22 Iš šiaurės ateina giedra; pas Dievą yra baisi didybė.
23 Na, o Visagalis – mes negalime apie jį išsiaiškinti; jis puikus galia ir teismu, ir teisingumo gausybe; jis nevargina.
24 Todėl žmonės jo bijo; jis nepaiso nei vieno išmintingo širdimi“.