1Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ir visa jo kariuomenė, visos jo valdomos žemės karalystės ir visos tautos kariavo prieš Jeruzalę ir prieš visus jos miestus, sakydamas:
2„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Eik ir kalbėk Judos karaliui Zedekijui, ir jam sakyk: ‘Taip sako VIEŠPATS: Štai aš perduosiu šitą miestą į Babilono karaliaus rankas, ir jis sudegins jį ugnimi;
3ir tu neištrūksi iš jo rankos, bet tikrai būsi sugautas ir atiduotas į jo ranką; ir tavo akys matys Babilono karaliaus akis, ir jis kalbės su tavimi burna į burną, ir tu vyksi į Babiloną.
4Tačiau klausykis VIEŠPATIES žodžio, o Judos karaliau Zedekijau: Taip VIEŠPATS sako apie tave: Tu nemirsi nuo kalavijo;
5bet tu mirsi ramybėje; ir kaip degindavo tavo tėvams, ankstesniems karaliams, buvusiems pirma tavęs, taip ir tau degins aromatus; ir tave apraudos, sakydami: „Ak, viešpatie!“ Nes aš paskelbiau žodį, sako VIEŠPATS’“.
6Tada pranašas Jeremijas kalbėjo visus šituos žodžius Judos karaliui Zedekijui Jeruzalėje,
7kai Babilono karaliaus kariuomenė kariavo prieš Jeruzalę ir prieš visus išlikusius Judos miestus – prieš Lachišą ir prieš Azeką; nes šitie sutvirtinti miestai buvo išlikę iš Judos miestų.
8Tai žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES po to, kai karalius Zedekijas buvo sudaręs sandorą su visa Jeruzalėje esančia tauta, kad jiems paskelbtų laisvę;
9kad kiekvienas išleistų savo tarną ir kiekvienas savo tarnaitę – hebrają ar hebraję – į laisvę; kad nei vienas savęs neapsitarnautų jais, tai yra, savo broliu žydu.
10Na, o kai visi kunigaikščiai ir visa tauta, kurie buvo įstoję į sandorą, išgirdo, kad kiekvienas turi paleisti savo tarną ir kiekvienas savo tarnaitę į laisvę, kad nei vienas jais savęs daugiau nebeapsitarnautų, tai jie pakluso ir juos paleido.
11Bet paskui jie apsigręžė ir susigrąžino tarnus ir tarnaites, kuriuos buvo paleidę į laisvę, ir pavergė juos būti tarnais ir tarnaitėmis.
12Todėl VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES, sakydamas:
13„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: Aš sudariau sandorą su jūsų tėvais tą dieną, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies, iš vergų namų, sakydamas:
14‘Baigiantis septyneriems metams kiekvienas paleiskite savo brolį hebrają, kuris buvo tau parduotas; ir kai jis tau bus atitarnavęs šešis metus, paleisk jį nuo savęs į laisvę’; bet jūsų tėvai neklausė manęs ir nepalenkė savo ausies.
15Dabar jūs buvote atsigrežę ir padarę teisingai mano akyse, paskelbdami kiekvienas savo artimui laisvę; ir jūs sudarėte sandorą mano akivaizdoje, namuose, kurie vadinami mano vardu;
16bet jūs apsigręžėte ir suteršėte mano vardą, ir kiekvienas susigrąžinote savo tarną ir kiekvienas savo tarnaitę, kuriuos buvote išlaisvinę pagal jų norą, ir juos pavergėte, kad jums būtų tarnais ir tarnaitėmis.
17Todėl taip sako VIEŠPATS: ‘Jūs neklausėte manęs, skelbdami laisvę kiekvienas savo broliui ir kiekvienas savo artimui; štai aš skelbiu jums laisvę kalavijui, marui ir badui, – sako VIEŠPATS; – ir jus perkelsiu į visas žemės karalystes.
18Ir atiduosiu žmones, kurie nusižengė mano sandorai, kurie nevykdė žodžių sandoros, kurią jie buvo sudarę mano akivaizdoje, kai jie perpjovė veršį pusiau ir praėjo tarp jo dalių,
19Judos kunigaikščius ir Jeruzalės kunigaikščius, eunuchus, kunigus ir visą šalies tautą, kurie praėjo tarp veršio dalių,
20aš juos atiduosiu į jų priešų rankas, į rankas tų, kurie ieško jų gyvybės; ir jų lavonai bus maistas dangaus skrajūnams ir žemės žvėrims.
21O Judos karalių Zedekiją ir jo kunigaikščius atiduosiu į jų priešų rankas, į rankas tų, kurie ieško jų gyvybės, į rankas Babilono karaliaus kariuomenės, išėjusios aukštyn nuo jūsų.
22Štai aš įsakysiu, – sako VIEŠPATS, – ir juos sugrąžinsiu į šitą miestą; ir jie prieš jį kariaus, jį paims ir sudegins ugnimi; ir Judos miestus padarysiu dykuma be gyventojų’“.