1VIEŠPATS man parodė, ir štai dvi figų pintinės, padėtos prieš VIEŠPATIES šventyklą, po to, kai Babilono karalius Nebukadrecaras išvedė iš Jeruzalės į nelaisvę Judos karaliaus Jehojakimo sūnų Jekoniją ir Judos kunigaikščius su dailidėmis bei kalviais ir nuvedė juos į Babiloną.
2Vienoje pintinėje buvo labai gerų figų, tokių, kaip ankstyvos prinokusios figos; o kitoje pintinėje buvo labai blogų figų, tokių blogų, kurių nebegalima valgyti.
3Tada VIEŠPATS man tarė: „Ką matai, Jeremijau?“ Ir aš pasakiau: „Figas; geras figas, labai geras, ir blogas, labai blogas, tokias blogas, kurių nebegalima valgyti“.
4Vėl man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
5„Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Kaip šitas gerąsias figas aš pripažinsiu išvestuosius iš Judos į nelaisvę, kuriuos pasiunčiau jų labui iš šitos vietos į chaldėjų šalį.
6Nes aš nukreipsiu į juos savo akis dėl gero, ir juos parvesiu į šitą šalį; ir aš juos statysiu, o ne griausiu; ir juos sodinsiu, o ne išrausiu.
7Ir duosiu jiems širdį, kad mane pažintų, jog aš esu VIEŠPATS; ir jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas; nes jie sugrįš pas mane visa savo širdimi.
8O kaip su blogosiomis figomis, kurios tokios blogos, kad nebegalima jų valgyti; tikrai taip sako VIEŠPATS: Taip aš paduosiu Judos karalių Zedekiją, jo kunigaikščius ir Jeruzalės likutį, pasilikusius šitoje šalyje ir gyvenančius Egipto šalyje;
9ir juos atiduosiu, kad būtų perkelti į visas žemės karalystes jų pačių žalai, kad būtų gėda ir patarlė, pajuoka ir prakeikimas visose vietose, kur juos išvysiu.
10Ir siųsiu tarp jų kalaviją, badą ir marą, kol jie bus išnaikinti iš šalies, kurią daviau jiems ir jų tėvams’“.