1Štai VIEŠPATIES ranka nesutrumpėjo, kad negalėtų gelbėti; nei jo ausis neapsunko, kad negalėtų girdėti;
2bet jūsų neteisybės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, ir jūsų nuodėmės paslėpė jo veidą nuo jūsų, kad jis negirdėtų.
3Nes jūsų rankos suterštos krauju ir jūsų pirštai neteisybe; jūsų lūpos kalbėjo melus, jūsų liežuvis murmėjo iškreiptumą.
4Niekas nesišaukia teisingumo ir niekas negina tiesos; jie pasitiki tuštybe ir kalba melus; jie pradeda piktadarybę ir pagimdo neteisybę.
5Jie peri angies kiaušinius ir audžia voratinklius; kas valgo jų kiaušinių, tas miršta, o iš to, kuris sutraiškytas, išsikala gyvatė.
6Jų tinklai netinka drabužiams, ir jie neprisidengs savo darbais; jų darbai – neteisybės darbai, ir jų rankose smurto veiksmai.
7Jų kojos bėga į pikta, jie skuba nekaltą kraują pralieti; jų mintys – neteisybės mintys; jų takuose niokojimas ir pražūtis.
8Jie nepažįsta ramybės kelio; ir nėra teismo jų ėjimuose; jie pasidarė kreivus takus; kas jais eina, nepažins ramybės.
9Todėl teismas toli nuo mūsų, ir teisingumas mūsų nepasiveja; mes laukiame šviesos, bet štai tamsa, šviesumo – bet vaikščiojame tamsoje.
10Mes apgraibomis ieškome sienos kaip akli ir grabaliojame kaip neturėdami akių; mes vidudienį suklumpame kaip naktį; mes negyvenamose vietose kaip numirėliai.
11Mes visi riaumojame kaip lokiai ir graudžiai raudame kaip karveliai; mes laukiame teismo, bet jo nėra, išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų.
12Nes mūsų nusižengimai daugėja tavo akivaizdoje ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; nes mūsų nusižengimai yra su mumis; ir mūsų neteisybės – mes jas pažįstame;
13mes nusižengiame ir meluojame prieš VIEŠPATĮ, ir atsitraukiame nuo mūsų Dievo, kalbame engimą ir maištą, širdyje pradedame ir iš jos ištariame melagingus žodžius.
14Teismas nusuktas atgal ir teisingumas stovi toli; nes tiesa parkritusi gatvėje ir bešališkumas negali įeiti.
15Taip, tiesos nebeliko; o kas šalinasi nuo pikto, tampa grobiu; ir VIEŠPATS tai matė ir jam nepatiko, kad nebuvo teismo.
16Jis matė, kad nebuvo žmogaus, ir stebėjosi, kad nebuvo užtarėjo; todėl jam atnešė išgelbėjimą jo ranka, ir jo teisumas jį palaikė.
17Nes jis užsidėjo teisumą kaip krūtinšarvį ir išgelbėjimo šalmą ant savo galvos; jis užsivilko keršto drabužius kaip aprangą ir apsisiautė uolumu kaip apsiaustu.
18Pagal jų darbus jis atitinkamai atmokės įtūžiu savo priešininkams, atpildu savo priešams; saloms jis atmokės atpildu.
19Taip jie bijos VIEŠPATIES vardo vakaruose ir jo šlovės saulėtekyje. Kai priešas ateis kaip srovė, VIEŠPATIES Dvasia iškels prieš jį vėliavą.
20„Ir Atpirkėjas ateis į Sioną ir pas tuos, kurie nusigręžia nuo nusižengimo Jokūbe“, – sako VIEŠPATS.
21„O dėl manęs, tai yra mano sandora su jais, – sako VIEŠPATS. – Mano dvasia, kuri yra ant tavęs, ir mano žodžiai, kuriuos įdėjau į tavo burną, nepasitrauks nuo tavo burnos nei nuo tavo sėklos burnos, nei nuo tavo sėklos sėklos burnos nuo dabar ir per amžius“, – sako VIEŠPATS.