Isaiah 57
1 „Teisusis žūva, ir nei vienas neima to į širdį; ir gailestingi žmonės atimami niekam nesusimąstant, kad teisusis atimamas iš ateinančios piktybės.
2 Jis įžengs į ramybę; jie ilsėsis savo guoliuose, kiekvienas vaikščiojantis savo tiesumu.
3 Bet jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojos ir paleistuvės sėkla, priartėkite čionai.
4 Prieš ką puikuojatės? Prieš ką plačiai atveriate burną ir iškišate liežuvį? Argi jūs nesate nusižengimo vaikai, melo sėkla,
5 užsidegę stabais po kiekvienu žaliuojančiu medžiu, kurie pjaunate vaikus slėniuose, uolų plyšiuose?
6 Tavo dalis yra tarp glotnių upelio akmenų; jie, jie yra tavo burtas; būtent jiems liejai geriamąją auką, aukojai maisto auką. Ar šitais turėčiau patirti paguodą?
7 Ant didingo ir aukšto kalno tu pasiklojai guolį; ten tu lipai aukos aukoti.
8 Už durų ir staktų tu pastatei savo atminimą; nes tu atidengei save kitam, ne man, ir užlipai; tu praplatinai savo guolį ir sudarei su jais sandorą; tu mėgai jų guolį, kur tik jį matei.
9 Tu nuėjai pas karalių su tepalu ir pasidauginai savo kvepalų, ir siuntei savo pasiuntinius toli, ir pažeminai save net iki pragaro.
10 Tu nusivarginai savo kelio didybe; tačiau nesakei: ‘Nėra vilties’; tu radai gyvybę savo rankoje; todėl tu nesisielojai.
11 Kurio tu išsigandai ar bijojai, kad melavai ir neprisiminei manęs, ir neėmei to į širdį? Argi ne aš tylėjau nuo seno, ir tu manęs nebijojai?
12 Aš paskelbsiu tavo teisumą ir tavo darbus; nes jie tau nebus naudingi.
13 Tau šaukiantis, teišvaduoja tave tavo draugijos; bet juos visus nuneš vėjas; tuštybė juos pasiims; tačiau kas pasitiki manimi, pasisavins šalį, ir paveldės mano šventąjį kalną;
14 ir sakys: ‘Supilkite, supilkite, paruoškite kelią, pašalinkite kliūtis iš mano tautos kelio’.
15 Nes taip sako Aukštasis ir Išaukštintasis, gyvenantis amžinybėje, kurio vardas yra Šventas: ‘Aš gyvenu aukštoje ir šventoje vietoje, ir su tuo, kuris yra palaužtos ir nuolankios dvasios, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgaivinčiau palaužtųjų širdį.
16 Nes aš neamžinai vaidysiuos ir nevisada rūstausiu; nes tada mano akivaizdoje sunyktų dvasia ir sielos, kurias aš padariau.
17 Dėl jo godumo neteisybės aš rūstavau ir sumušiau jį; aš pasislėpiau, rūstavau, bet jis toliau priešgyningai ėjo savo širdies keliu.
18 Aš mačiau jo kelius, ir jį pagydysiu; taip pat aš jį vedžiosiu ir atnaujinsiu paguodas jam ir jo raudotojams.
19 Aš sutveriu lūpų vaisių; ramybė, ramybė esančiam toli ir esančiam arti, – sako VIEŠPATS; – ir aš jį pagydysiu.
20 Bet nedorėliai yra kaip sudrumsta jūra, kai ji negali nurimti, kurios vandenys išmeta dumblą ir purvą.
21 Nedorėliui nėra ramybės“, – sako mano Dievas.