1„Teisusis žūva, ir nei vienas neima to į širdį; ir gailestingi žmonės atimami niekam nesusimąstant, kad teisusis atimamas iš ateinančios piktybės.
2Jis įžengs į ramybę; jie ilsėsis savo guoliuose, kiekvienas vaikščiojantis savo tiesumu.
3Bet jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojos ir paleistuvės sėkla, priartėkite čionai.
4Prieš ką puikuojatės? Prieš ką plačiai atveriate burną ir iškišate liežuvį? Argi jūs nesate nusižengimo vaikai, melo sėkla,
5užsidegę stabais po kiekvienu žaliuojančiu medžiu, kurie pjaunate vaikus slėniuose, uolų plyšiuose?
6Tavo dalis yra tarp glotnių upelio akmenų; jie, jie yra tavo burtas; būtent jiems liejai geriamąją auką, aukojai maisto auką. Ar šitais turėčiau patirti paguodą?
7Ant didingo ir aukšto kalno tu pasiklojai guolį; ten tu lipai aukos aukoti.
8Už durų ir staktų tu pastatei savo atminimą; nes tu atidengei save kitam, ne man, ir užlipai; tu praplatinai savo guolį ir sudarei su jais sandorą; tu mėgai jų guolį, kur tik jį matei.
9Tu nuėjai pas karalių su tepalu ir pasidauginai savo kvepalų, ir siuntei savo pasiuntinius toli, ir pažeminai save net iki pragaro.
10Tu nusivarginai savo kelio didybe; tačiau nesakei: ‘Nėra vilties’; tu radai gyvybę savo rankoje; todėl tu nesisielojai.
11Kurio tu išsigandai ar bijojai, kad melavai ir neprisiminei manęs, ir neėmei to į širdį? Argi ne aš tylėjau nuo seno, ir tu manęs nebijojai?
12Aš paskelbsiu tavo teisumą ir tavo darbus; nes jie tau nebus naudingi.
13Tau šaukiantis, teišvaduoja tave tavo draugijos; bet juos visus nuneš vėjas; tuštybė juos pasiims; tačiau kas pasitiki manimi, pasisavins šalį, ir paveldės mano šventąjį kalną;
14ir sakys: ‘Supilkite, supilkite, paruoškite kelią, pašalinkite kliūtis iš mano tautos kelio’.
15Nes taip sako Aukštasis ir Išaukštintasis, gyvenantis amžinybėje, kurio vardas yra Šventas: ‘Aš gyvenu aukštoje ir šventoje vietoje, ir su tuo, kuris yra palaužtos ir nuolankios dvasios, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgaivinčiau palaužtųjų širdį.
16Nes aš neamžinai vaidysiuos ir nevisada rūstausiu; nes tada mano akivaizdoje sunyktų dvasia ir sielos, kurias aš padariau.
17Dėl jo godumo neteisybės aš rūstavau ir sumušiau jį; aš pasislėpiau, rūstavau, bet jis toliau priešgyningai ėjo savo širdies keliu.
18Aš mačiau jo kelius, ir jį pagydysiu; taip pat aš jį vedžiosiu ir atnaujinsiu paguodas jam ir jo raudotojams.
19Aš sutveriu lūpų vaisių; ramybė, ramybė esančiam toli ir esančiam arti, – sako VIEŠPATS; – ir aš jį pagydysiu.
20Bet nedorėliai yra kaip sudrumsta jūra, kai ji negali nurimti, kurios vandenys išmeta dumblą ir purvą.
21Nedorėliui nėra ramybės“, – sako mano Dievas.