1Vargas tau, kuris plėši, bet pats nebuvai apiplėštas; ir klastingai besielgiantis, su kuriuo klastingai nepasielgė! Kai paliausi plėšti, tu būsi apiplėštas; ir kai nustosi elgtis klastingai, su tavimi klastingai pasielgs.
2O VIEŠPATIE, būk mums maloningas; mes tavęs laukėme; būk jų ranka kas rytą, ir mūsų išgelbėjimas bėdos metu.
3Nuo sumišimo triukšmo pabėgo tautos; tau keliantis išsisklaidė tautybės.
4Ir jūsų grobį surinks, kaip vikšras surenka; kaip skėriai lakioja ten ir atgal, taip jis lėks ant jų.
5VIEŠPATS išaukštintas; nes jis gyvena aukštybėje; jis pripildė Sioną teismo ir teisumo.
6Išmintis ir pažinimas bus tavo laikų tvirtumas ir išgelbėjimo stiprumas; VIEŠPATIES baimė yra jo lobis.
7Štai jų narsuoliai šauks lauke; taikos pasiuntiniai karčiai verks.
8Ištuštėjo vieškeliai, nebeliko keliautojų; jis sulaužė sandorą, išniekino miestus, nepaiso žmonių.
9Žemė gedi ir nyksta; Libanas susigėdęs ir nukirstas; Šaronas kaip dykuma; Bašanas ir Karmelis nukrato savo vaisius.
10„Dabar aš kelsiuos, – sako VIEŠPATS, – dabar aš būsiu išaukštintas, dabar save iškelsiu.
11Jūs pastosite pelais, jūs pagimdysite ražieną; jūsų kvapas jus praris kaip ugnis.
12Ir tautos bus kaip degančios kalkės; kaip sukapoti erškėčiai jos bus sudegintos ugnyje.
13Išgirskite, esantys toli, ką aš padariau; ir jūs, esantys arti, pripažinkite mano galią“.
14Sione nusidėjėliai išsigandę; šiurpas užklupo veidmainius. Kas iš mūsų gali gyventi prie ryjančios ugnies? Kas iš mūsų gali gyventi prie amžinų deginimų?
15Kas vaikšto teisiai ir kalba tiesiai; kas niekina engimo pelną, kas nusipurto rankas, kad neimtų kyšių, kas užsikemša ausis, kad nesiklausytų apie kraują, ir užmerkia akis, kad nežiūrėtų į pikta;
16tas gyvens aukštumoje; jo apsaugos vieta bus uolų tvirtovės; jam duos duonos; jo vandenys bus užtikrinti.
17Tavo akys matys karalių jo grožyje; jos matys labai toli esančią šalį.
18Tavo širdis mąstys apie siaubą: „Kur yra raštininkas? Kur yra gavėjas? Kur tas, kuris skaičiavo bokštus?“
19Tu nebematysi nuožmios tautos, tautos su gilia tau nesuvokiama kalba, su mikčiojančiu, tau nesuprantamu liežuviu.
20Žvelk į Sioną, mūsų iškilmių miestą; tavo akys matys Jeruzalę, ramią gyvenamą vietą, padangtę, kuri nebus nugriauta; nei vienas jos kuolas niekada nebebus ištrauktas ir nei viena jos virvė nenutrūks.
21Bet ten šlovingasis VIEŠPATS mums bus plačių upių, srovių vieta, kur neplauks joks irklinis laivas nei nepraplauks pro šalį didingas laivas.
22Nes VIEŠPATS yra mūsų teisėjas, VIEŠPATS yra mūsų įstatymleidys, VIEŠPATS yra mūsų karalius; jis mus išgelbės.
23Tavo laivavirvės atsileidusios; jos negali gerai sutvirtinti stiebo, jos negali išskleisti burės; tada bus dalinamas didelio grobio laimikis; luošieji ims laimikį.
24Ir joks gyventojas nesakys: „Aš sergu“; čia gyvenančiai tautai bus atleista jų neteisybė.