Isaiah 10
1 Vargas tiems, kurie leidžia neteisius įsakus ir kurie rašo jų parašytus apsunkinimus;
2 kad atitrauktų nepasiturinčius nuo teismo ir atimtų teises iš mano tautos beturčių, kad našlės būtų jų grobis ir kad jie apiplėštų našlaičius!
3 Ir ką jūs darysite aplankymo dieną ir per suniokojimą, kuris ateis iš toli? Pas ką bėgsite pagalbos? Ir kur paliksite savo šlovę?
4 Be manęs jie nusilenks po belaisviais ir kris po užmuštaisiais. Dėl viso to jo pyktis nenusigręžė, bet jo ranka tebėra ištiesta.
5 „O, asire, mano pykčio rykšte; ir lazda jų rankoje yra mano pasipiktinimas.
6 Aš pasiųsiu jį prieš veidmainingą tautą ir įpareigosiu jį prieš mano rūstybės tautą, kad prisigrobtų grobio ir prisiplėštų plėšimo ir kad sumindytų ją kaip gatvių purvą.
7 Tačiau jis ne taip galvoja, ir jo širdis ne taip mano; bet jo širdyje yra sunaikinti ir iškirsti nemažai tautų.
8 Nes jis sako: ‘Argi ne visi mano kunigaikščiai yra karaliai?
9 Argi Kalnė ne kaip Karkemišas? Argi Hamatas ne kaip Arpadas? Argi Samarija ne kaip Damaskas?
10 Kaip mano ranka surado stabų karalystes, kurių raižytų atvaizdų buvo daugiau negu Jeruzalės ir Samarijos;
11 argi aš nepadarysiu Jeruzalei ir jos stabams taip, kaip aš padariau Samarijai ir jos stabams?’
12 Todėl atsitiks, kai Viešpats įvykdys visą savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, aš nubausiu Asirijos karaliaus atkaklios širdies vaisių ir jo pakelto žvilgsnio šlovę.
13 Nes jis sako: ‘Savo rankos jėga tai padariau ir savo išmintimi; nes aš esu protingas; ir pašalinau tautų ribas, išplėšiau jų lobius ir kaip narsuolis pažeminau gyventojus;
14 ir mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus; kaip surenka paliktus kiaušinius, aš surinkau visą žemę; ir nei vienas nepajudino sparno ir nepražiojo burnos, ir nesucypsėjo’.
15 Ar kirvis giriasi prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas aukštinasi prieš tą, kuris jį judina? Tartum rykštė mosikuotų prieš tą, kuris ją pakelia, ar tartum lazda pasikeltų, tarsi nebūdama medis.
16 Todėl Viešpats, kariuomenių Viešpats, pasiųs tarp jo riebiųjų suliesėjimą; ir po jo šlove užkurs degimą, kaip ugnies degimą.
17 Izraelio šviesa bus ugnimi, jo Šventasis – liepsna; ir ji sudegins ir suris jo usnis bei jo erškėčius per vieną dieną;
18 ir sunaikins jo miško šlovę ir jo vaisingo lauko sielą ir kūną; ir jie bus kaip kad silpsta vėliavnešys.
19 O likusių jo miško medžių bus tiek mažai, kad vaikas galės juos surašyti.
20 Ir tą dieną atsitiks, kad Izraelio likutis ir Jokūbo namų pabėgėliai daugiau nebesirems tuo, kuris juos mušė; bet tiesoje remsis VIEŠPAČIU, Izraelio Šventuoju.
21 Likutis sugrįš, tai yra, Jokūbo likutis, pas galingąjį Dievą.
22 Nors ir būtų tavo tautos, Izraeli, kiek jūros smilčių, tačiau tik jų likutis sugrįš; nutartas sunaikinimas užtvindys teisumu.
23 Nes Viešpats, kariuomenių DIEVAS, įvykdys nuspręstą sunaikinimą visos šalies viduryje.
24 Todėl taip sako Viešpats, kariuomenių DIEVAS: „O, mano tauta, gyvenanti Sione, nebijok asiro; jis muš tave rykšte ir savo lazdą pakels prieš tave – kaip Egiptui.
25 Nes dar labai trumpai, ir baigsis pasipiktinimas ir mano pyktis jų sunaikinimu.
26 Ir kariuomenių VIEŠPATS sukels jam bizūną pagal Midjano žudynes prie Orebo uolos; ir kaip jo lazda buvo virš jūros, taip jis ją pakels – kaip Egiptui.
27 Ir tą dieną įvyks, kad jo našta bus pašalinta nuo tavo peties ir jo jungas nuo tavo kaklo; ir jungas bus sunaikintas dėl patepimo.
28 Jis atėjo į Ajatą, perėjo į Migroną; Michmaše pasidėjo savo mantą;
29 jie perėjo praėjimą; jie nakvojo Geboje; Rama išsigando; Sauliaus Gibėja pabėgo.
30 Kelk balsą, o Galimo dukra; padaryk, kad jis girdėtųsi Laišoje, o vargšas Anatote.
31 Madmena pasitraukė; Gebimo gyventojai susirinko bėgti.
32 Jis dar pasiliks tą dieną Nobe; jis mojuos ranka prieš Siono dukters kalną, Jeruzalės kalvą.
33 Štai Viešpats, kariuomenių VIEŠPATS, nugenės šakas su siaubu; ir aukštaūgiai bus nukirsti, ir išdidieji bus pažeminti.
34 Ir jis iškirs miško tankumynus geležimi, ir Libanas kris nuo galingojo.