1„Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį mylėjau, ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.
2Kaip juos pašaukė, taip jie iš jų išėjo; jie aukojo Baalams ir degino smilkalus raižytiems atvaizdams.
3Taipogi aš mokiau Efraimą vaikščioti, paimdamas juos už rankų; bet jie nepažino, kad aš juos išgydžiau.
4Žmonių virvėmis, meilės raiščiais juos traukiau; buvau jiems kaip tie, kurie nuima jungą nuo jų nasrų, ir padėjau jiems maisto.
5Jis negrįš į Egipto šalį, bet asiras bus jo karalius, nes jie atsisakė sugrįžti.
6Kalavijas pasiliks jo miestuose, sunaikins jo šakas ir jas prarys dėl jų pačių sumanymų.
7Ir mano tauta linkusi atsimesti nuo manęs; nors juos kvietė pas Aukščiausiąjį, nei vienas iš viso nenorėjo jo aukštinti.
8Kaipgi paliksiu tave, Efraimai? Kaipgi atiduosiu tave, Izraeli? Kaipgi tave padarysiu kaip Admą? Kaipgi tau padarysiu kaip Ceboimui? Apsivertė manyje mano širdis, užsidegė mano gailėjimaisi.
9Nevykdysiu savo įnirtingo pykčio, negrįšiu naikinti Efraimo; nes aš esu Dievas, o ne žmogus; Šventasis tavo tarpe; aš neįžengsiu į miestą.
10Jie vaikščios paskui VIEŠPATĮ; jis riaumos kaip liūtas; kai jis riaumos, drebės vaikai iš vakarų.
11Jie drebės kaip paukščiai iš Egipto ir kaip karveliai iš Asirijos šalies; ir aš juos apgyvendinsiu jų namuose, – sako VIEŠPATS.
12– Efraimas apsupo mane melais, o Izraelio namai – apgaule; Bet Juda dar viešpatauja su Dievu ir yra ištikima su šventaisiais”.