1Tad iš tiesų, pirmoji sandora irgi turėjo dieviško tarnavimo potvarkių ir žemišką šventovę.
2Nes buvo padaryta padangtė; pirmoji, kurioje buvo žvakidė ir stalas, ir parodomoji duona; kuri vadinama šventove.
3O už antrosios uždangos – padangtė, vadinama visų Švenčiausioji;
4kuri turėjo auksinį smilkytuvą ir aplinkui auksu padengtą sandoros skrynią, kurioje buvo auksinis puodas su mana ir pumpurus išleidusi Aarono lazda, ir sandoros plokštės;
5o virš jos – šlovės cherubai, dengiantys šešėliu gailestingumo krasę; apie ką dabar negalime kalbėti detaliai.
6Na, o kai tie dalykai buvo taip nustatyti, kunigai visada įeidavo į pirmąją padangtę, atlikinėdami Dievo tarnavimą.
7Bet į antrąją įeidavo vienas tik aukščiausiasis kunigas, kartą kiekvienais metais, ne be kraujo, kurį jis aukodavo už save ir už tautos suklydimus;
8tuo Šventoji DVASIA parodo, kad kelias į visų švenčiausiąją dar nebuvo apreikštas, kol tebestovėjo pirmoji padangtė,
9kuri buvo atvaizdas tuometinio laiko, kuriame buvo aukojamos tiek dovanos, tiek aukos, kurios negalėjo sąžinės atžvilgiu ištobulinti to, kuris tarnavo;
10kas apėmė tik valgius ir gėrimus, ir įvairius apiplovimus, ir kūniškus potvarkius, jiems uždėtus iki pertvarkymo laiko.
11Bet Kristus – atėjęs būsimųjų gerų dalykų aukščiausiasis kunigas per didesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankomis padarytą, tai yra ne šios statybos;
12ir ne per ožių bei veršių kraują, bet per savo kraują jis įėjo vieną kartą į šventąją vietą, gaudamas mums amžiną atpirkimą.
13Nes jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai, apšlakstantys nešvariuosius, pašvenčia kūno apvalymui,
14tai kaip juo labiau Kristaus kraujas, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save, esantį be dėmės Dievui, išvalys jūsų sąžines nuo negyvų darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui?
15Ir dėl to jis yra naujojo testamento tarpininkas, kad per mirtį, pirmajame testamente buvusiems nusižengimams atpir?kti, pašauktieji gautų amžinojo paveldo pažadą.
16Nes kur yra testamentas, ten yra būtina ir testatoriaus mirtis.
17Nes testamentas įsigalioja po to, kai žmogus yra miręs; kitaip jis visiškai neturi galios, kol testatorius gyvena.
18Todėl nei pirmasis testamentas nebuvo pašvęstas be kraujo.
19Nes Mozė, pagal įstatymą išsakęs visai tautai kiekvieną prisakymą, paėmė veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir skaisčiai raudonos vilnos bei yzopą ir apšlakstė tiek knygą, tiek visą tautą,
20sakydamas: „Šis yra kraujas testamento, kurį Dievas jums įsakė“.
21Jis taip pat apšlakstė krauju ir padangtę, ir visus tarnystės indus.
22Ir beveik viskas pagal įstatymą yra apvaloma krauju; ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.
23Todėl buvo būtina, kad pavyzdžiai to, kas danguose, turi būti apvalomi šitais; bet patys dangiški dalykai – geresnėmis aukomis, negu šitos.
24Nes Kristus įėjo ne į rankomis padarytas šventas vietas, kurios yra tikrųjų atvaizdai; bet į patį dangų, idant dabar pasirodytų Dievo akivaizdoje už mus;
25ir ne tam, kad jis dažnai save aukotų, kaip aukščiausiasis kunigas kasmet įeina į šventąją vietą su kitų krauju;
26nes tuomet jam būtų reikėję daug kartų kentėti nuo pasaulio įkūrimo; bet dabar vieną kartą pasaulio pabaigoje jis pasirodė, kad savo auka pašalintų nuodėmę.
27Ir kaip žmonėms yra skirta vieną kartą mirti, bet po to – teismas,
28taip ir Kristus buvo vieną kartą paaukotas, kad neštų daugelio nuodėmes; ir tiems, kurie jo laukia, jis pasirodys antrą kartą be nuodėmės – išgelbėjimui.