1Todėl, kadangi ir mes esame apsupti tokio didelio liudytojų debesies, atmeskime kiekvieną apsunkinimą ir nuodėmę, kuri taip lengvai mus apninka, ir kantriai bėkime mums išstatytose lenktynėse,
2žiūrėdami į Jėzų, mūsų tikėjimo autorių ir užbaigėją; kuris dėl jam išstatyto džiaugsmo iškentė kryžių paniekinęs gėdą ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.
3Nes pamąstykite apie jį, iškentėjusį tokį nusidėjėlių prieštaravimą jam, kad nepailstumėte ir nenusilptumėte savo dvasioje.
4Jūs dar nesipriešinote iki kraujo, kovodami prieš nuodėmę.
5Ir užmiršote raginimą, kuris jums kalba kaip vaikams: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties baudimo nei nenusilpk, kai esi jo baramas,
6nes kurį Viešpats mylį, tą baudžia, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima“.
7Jei pakenčiate baudimą, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis; nes koks yra sūnus, kurio tėvas nebaudžia?
8Bet jei esate be baudimo, kurio visi yra dalininkai, tada esate pavainikiai, o ne sūnūs.
9Be to, mes turėjome mūsų kūno tėvus, kurie mus pataisydavo, ir juos gerbėme; tai ar ne juo labiau turėtume paklusti dvasių Tėvui ir gyventi?
10Nes jie iš tikrųjų mus baudė kelias dienas pagal savo pačių norą; bet jis – mūsų naudai, kad būtume jo šventumo dalininkais.
11Na, o joks baudimas šiuo metu neatrodo džiaugsmingas, bet liūdnas; tačiau paskui jis duoda taikų teisumo vaisių tiems, kurie per jį yra išlavinti.
12Todėl pakelkite nuleistas rankas ir silpnus kelius;
13ir darykite tiesius takus savo kojoms, kad nenukryptų nuo kelio tai, kas luoša; bet tai verčiau tesugyja.
14Su visais sekite ramybe ir šventumu, be kurio niekas neregės Viešpaties;
15stropiai žiūrėdami, kad kas nepritrūktų Dievo malonės; kad kokia kylanti kartybės šaknis jūsų nesutrikdytų, ir per ją daugelis nesusiteptų;
16kad nebūtų kokio paleistuvio ar susiteršusio, kaip Ezavas, kuris už vieną valgio kąsnį pardavė savo pirmagimystės teises.
17Nes žinote, kaip jis paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado vietos atgailai, nors ieškojo jos rūpestingai su ašaromis.
18Nes jūs neatėjote prie paliečiamo ir ugnimi degusio kalno nei prie juodumo ir tamsybės, ir audros,
19ir trimito garso, ir žodžių balso, kurį girdėjusieji maldavo, kad jiems nebebūtų kalbamas žodis
20(nes jie negalėjo pakelti to, kas buvo įsakyta: „Ir jei nors žvėris paliestų kalną, bus užmėtytas akmenimis arba perdurtas strėle“;
21ir reginys buvo toks baisus, kad Mozė tarė: „Aš be galo bijau ir drebu“);
22bet jūs atėjote prie Siono kalno ir prie gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės ir prie nesuskaičiuojamos angelų minios,
23prie visuotinio susirinkimo ir bažnyčios pirmagimių, įrašytų danguje, ir prie visų Teisėjo Dievo, ir prie ištobulintų teisiųjų žmonių dvasių,
24ir prie Jėzaus, naujosios sandoros tarpininko, ir prie apšlakstymo kraujo, kalbančio geresnius dalykus nei Abelio kraujas.
25Žiūrėkite, kad jūs neatmestumėte to, kuris kalba. Nes jei nepabėgo tie, kurie atmetė kalbantįjį žemėje, juo labiau mes nepabėgsime, jei nusigręšime nuo to, kuris kalba iš dangaus,
26kurio balsas anuomet drebino žemę; bet dabar jis pažadėjo sakydamas: „Dar vieną kartą aš sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų“.
27O šis žodis: „Dar vieną kartą“, nurodo pašalinimą sudrebinamų dalykų, kaip tų, kurie yra padaryti, idant pasiliktų nesudrebinami dalykai.
28Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, turėkime malonės, kuria priimtinai tarnautume Dievui su pagarba ir dievota baime;
29nes mūsų Dievas – ryjanti ugnis.