1Ir Jokūbas gyveno šalyje, kurioje jo tėvas buvo ateivis, Kanaano šalyje.
2Šita yra Jokūbo giminė. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais kaimenę; ir tas berniukas buvo su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis; ir Juozapas parnešdavo savo tėvui jų piktus atsiliepimus.
3Na, o Izraelis mylėjo Juozapą labiau už visus savo vaikus, nes jis buvo jo senatvės sūnus; ir jis padarė jam margaspalvį apdarą.
4Ir jo broliai pamatę, kad jų tėvas jį mylėjo labiau už visus jo brolius, jie nekentė jo ir negalėjo su juo taikingai kalbėti.
5Ir Juozapas sapnavo sapną ir papasakojo jį savo broliams; ir jie dar labiau jo nekentė.
6Ir jis jiems tarė: „Meldžiu jus, pasiklausykite šio sapno, kurį sapnavau;
7štai mes rišome pėdus ant lauko, ir štai mano pėdas atsikėlė ir stovėjo tiesiai; ir štai jūsų pėdai sustojo aplinkui ratu ir nusilenkė mano pėdui“.
8Ir jo broliai jam tarė: „Ar tu tikrai mums karaliausi? Ar tu tikrai mums viešpatausi?“ Ir jie dar labiau jo nekentė dėl jo sapnų ir dėl jo žodžių.
9Ir jis sapnavo dar kitą sapną ir jį papasakojo savo broliams, ir sakė: „Štai aš sapnavau dar kitą sapną; ir štai saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man nusilenkė“.
10Ir jis tai papasakojo savo tėvui ir savo broliams; ir jo tėvas jį barė ir jam tarė: „Kas tai per sapnas, kurį sapnavai? Argi aš, tavo motina ir tavo broliai tikrai ateisime nusilenkti tau iki žemės?“
11Ir jo broliai jam pavydėjo; bet jo tėvas įsidėmėjo šitą pasakymą.
12Ir jo broliai nuėjo ganyti savo tėvo kaimenę Šecheme.
13Ir Izraelis tarė Juozapui: „Ar tavo broliai negano kaimenės Šecheme? Ateik, ir aš tave nusiųsiu pas juos“. Ir jis jam tarė: „Aš čia“.
14Ir jis jam tarė: „Eik, meldžiu tave, pažiūrėk, ar gerai sekasi tavo broliams ir kaimenėms; ir parnešk man žinią“. Taigi jis išsiuntė jį iš Hebrono slėnio, ir jis atėjo į Šechemą.
15Ir vienas žmogus užtiko jį, štai beklaidžiojantį ant lauko; ir tas žmogus jį paklausė, sakydamas: „Ko ieškai?“
16Ir jis tarė: „Savo brolių ieškau; meldžiu tave, pasakyk man, kur jie gano savo kaimenes “.
17Ir tas vyras tarė: „Jie iš čia išėję; nes girdėjau juos sakant: ‘Vykime į Dotaną’. Ir Juozapas ėjo paskui savo brolius ir juos rado Dotane.
18Ir pamatę jį iš tolo, jam dar nepriartėjus prie jų, jie susimokė prieš jį, kad jį nužudytų.
19Ir jie sakė vienas kitam: „Štai ateina tas sapnuotojas.
20Taigi dabar eikime, užmuškime jį, įmeskime jį į kokią duobę ir sakykime: ‘Kažkoks piktas žvėris jį suėdė’; ir mes pamatysime, kas bus iš jo sapnų“.
21Ir Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų; ir tarė: „Nežudykime jo“.
22Ir Rubenas jiems tarė: „Neišliekite kraujo, bet įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę ir nepridėkite prie jo rankos“; kad jis jį išgelbėtų iš jų rankų, kad grąžintų jį jo tėvui.
23Ir įvyko, kai Juozapas atėjo pas savo brolius, jie nuvilko nuo Juozapo jo apdarą, jo margaspalvį apdarą, kuris buvo ant jo;
24ir paėmę jį, jie įmetė jį į duobę; o duobė buvo tuščia, joje nebuvo vandens.
25Ir jie susėdo duonos valgyti; ir pakėlę savo akis pažiūrėjo, ir štai išmaelitų būrys atėjo iš Gileado su savo kupranugariais, nešančiais prieskonius, balzamą ir mirą, einančiais, kad nugabentų tai žemyn į Egiptą.
26Ir Juda tarė savo broliams: „Kokia nauda, jei užmušime savo brolį ir paslėpsime jo kraują?
27Eime, parduokime jį išmaelitams, o mūsų ranka tenebūna ant jo; nes jis yra mūsų brolis, mūsų kūnas“. Ir jo broliai sutiko.
28Tada ėjo pro šalį midjaniečiai pirkliai; ir jie traukdami iškėlė Juozapą iš duobės ir pardavė Juozapą išmaelitams už dvidešimt sidabrinių; o jie nugabeno Juozapą į Egiptą.
29Ir Rubenas sugrįžo prie duobės; ir štai Juozapo nebuvo duobėje; ir jis perplėšė savo drabužius.
30Ir jis sugrįžo pas savo brolius ir tarė: „Vaiko nėra; o aš, kur aš eisiu?“
31Ir jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę ožiuką, apdarą pamirkė kraujyje;
32ir jie nusiuntė margaspalvį apdarą ir nunešė jį savo tėvui; ir tarė: „Šitą mes radome; dabar atpažink, ar tai tavo sūnaus apdaras, ar ne?“
33Ir jis atpažino jį ir tarė: „ Tai mano sūnaus apdaras; piktas žvėris jį suėdė; be abejonės Juozapas sudraskytas į gabalus“.
34Ir Jokūbas perplėšė savo drabužius, užsidėjo ašutinę ant strėnų ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus.
35Ir visi jo sūnūs ir visos jo dukterys pakilo jo guosti; tačiau jis nesutiko būti paguostas; ir jis tarė: „Nes aš gedėdamas nusileisiu į kapą pas savo sūnų“. Taip jį apraudojo jo tėvas.
36O midjaniečiai jį pardavė Egipte Potifarui, faraono pareigūnui, sargybos vadui.