Genesis 24— LTKJV

¹Ir Abraomas buvo senas, gerai amžiaus palaužtas; ir VIEŠPATS palaimino Abraomą visuose dalykuose.

²Ir Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris valdė visa, ką jis turėjo: „Meldžiu tave, dėk savo ranką po mano šlaunimi;

³ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu;

⁴bet vyksi į mano kraštą ir pas mano gimines ir paimsi žmoną mano sūnui Izaokui“.

⁵Ir tarnas jam tarė: „Galbūt moteris nenorės sekti paskui mane į šitą šalį; ar aš turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į kraštą, iš kurio tu atėjai?“

⁶Ir Abraomas jam tarė: „Saugokis, kad nesugrąžintum ten mano sūnaus.

⁷VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris mane paėmė iš mano tėvo namų ir iš mano giminių šalies, kuris man kalbėjo ir kuris man prisiekė, tardamas: ‘Tavo sėklai aš duosiu šitą šalį’; jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir iš ten tu paimsi žmoną mano sūnui.

⁸O jei moteris nenorės sekti paskui tave, tuomet tu būsi laisvas nuo šitos mano priesaikos; tik mano sūnaus ten nesugrąžink“.

⁹Ir tarnas padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė dėl šio dalyko.

¹⁰Ir tarnas paėmė dešimt kupranugarių iš savo šeimininko kupranugarių ir išėjo; nes visas jo šeimininko turtas buvo jo rankoje; ir jis pakilo ir nuvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.

¹¹Ir jis suklupdė savo kupranugarius už miesto prie vandens šulinio vakaro metu, tuo metu, kai moterys išeina semti vandens.

¹²Ir jis tarė: „O, VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, meldžiu tave, siųsk man šiandien sėkmę ir parodyk gerumą mano šeimininkui Abraomui.

¹³Štai aš stoviu čia prie vandens šaltinio; o miesto vyrų dukterys išeina semti vandens.

¹⁴Ir teįvyksta, kad panelė, kuriai aš sakysiu: ‘Meldžiu tave, nuleisk savo ąsotį, kad atsigerčiau’; ir ji atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugariams duosiu atsigerti’; ji tebūna ta, kurią tu esi paskyręs savo tarnui Izaokui; ir iš to žinosiu, kad parodei gerumą mano šeimininkui“.

¹⁵Ir įvyko, kad jam dar nebaigus kalbėti, štai išėjo Rebeka, kuri buvo gimusi Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnui Betueliui, su savo ąsočiu ant peties.

¹⁶O ta panelė buvo labai gražios išvaizdos, mergelė, ir joks vyras nebuvo jos pažinęs; ir ji nusileido prie šaltinio ir pripildė savo ąsotį, ir užlipo aukštyn.

¹⁷Ir tarnas nubėgo jos pasitikti ir tarė: „Meldžiu tave, leisk man atsigerti truputį vandens iš tavo ąsočio“.

¹⁸O ji tarė: „Gerk, mano viešpatie“; ir ji pasiskubino ir nuleido ąsotį sau ant rankos, ir davė jam gerti.

¹⁹Ir baigusi jam duoti atsigerti, ji tarė: „Aš ir tavo kupranugariams pasemsiu vandens, kol jie atsigers“.

²⁰Ir ji pasiskubino ir išpylė savo ąsotį į lovį ir vėl nubėgo prie šulinio semti, ir pasėmė visiems jo kupranugariams.

²¹O tas žmogus stebėjosi ja ir tylėjo, kad pažinotų, ar VIEŠPATS buvo padaręs jo kelionę sėkmingą, ar ne.

²²Ir įvyko, kad kupranugariams atsigėrus, tas žmogus paėmė auksinį auskarą, pusės šekelio svorio, ir dvi apyrankes jos rankoms, dešimties šekelių svorio aukso;

²³ir tarė: „Kieno tu duktė? Pasakyk man, meldžiu tave; ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?“

²⁴Ir ji jam tarė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“.

²⁵Ji dar tarė jam: „Mes turime tiek šiaudų, tiek pašaro užtektinai, tiek vietos pernakvoti“.

²⁶Ir tas žmogus nulenkė žemyn galvą ir pagarbino VIEŠPATĮ.

²⁷Ir jis tarė: „Palaimintas tebūna VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris nepaliko mano šeimininko be savo gailestingumo ir tiesos; man esant kelyje, VIEŠPATS atvedė mane į mano šeimininko brolių namus“.

²⁸Ir panelė nubėgo bei papasakojo tuos dalykus savo motinos namiškiams.

²⁹O Rebeka turėjo brolį, jo vardas buvo Labanas; ir Labanas išbėgo laukan pas tą žmogų prie šaltinio.

³⁰Ir įvyko, kad pamatęs auskarą ir apyrankes ant savo sesers rankų ir išgirdęs savo sesers Rebekos žodžius, sakant: „Taip man kalbėjo tas žmogus“; jis atėjo pas tą žmogų; ir štai, šis stovėjo šalia kupranugarių prie šaltinio.

³¹Ir jis tarė: „Įeik, VIEŠPATIES palaimintasis; kodėl stovi lauke? Nes aš paruošiau namus ir vietą kupranugariams“.

³²Ir tas žmogus įėjo į namus; o jis nubalnojo jo kupranugarius ir padavė šiaudų bei pašaro kupranugariams ir vandens jo kojoms ir su juo buvusių vyrų kojoms nuplauti.

³³Ir prieš jį buvo padėta maisto valgyti; bet jis tarė: „Nevalgysiu iki būsiu išsakęs savo pavedimą“. Ir jis sakė: „Kalbėk“.

³⁴Ir jis tarė: „Aš esu Abraomo tarnas.

³⁵Ir VIEŠPATS didžiai palaimino mano šeimininką; ir jis tapo didis: jis jam yra davęs kaimenių, bandų, sidabro, aukso, tarnų, tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

³⁶Ir mano šeimininko žmona Sara, būdama sena, pagimdė sūnų mano šeimininkui; ir jis jam davė viską, ką turi.

³⁷Ir mano šeimininkas mane prisaikdino, tardamas: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš dukterų kanaaniečių, kurių šalyje aš gyvenu;

³⁸bet eik į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir imk mano sūnui žmoną’.

³⁹Ir aš sakiau savo šeimininkui: ‘Galbūt moteris neseks paskui mane’.

⁴⁰O jis man tarė: ‘VIEŠPATS, kurio akivaizdoje aš vaikštau, pasiųs su tavimi savo angelą ir padarys tavo kelią sėkmingą; ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminių, iš mano tėvo namų;

⁴¹tada tu būsi laisvas nuo šios mano priesaikos, kai atvyksi pas mano giminę; ir jeigu jie tau jos neduos, tu būsi laisvas nuo mano priesaikos.

⁴²Ir šią dieną aš atėjau prie šaltinio ir tariau: ‘O, VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, jeigu tu darai sėkmingą mano kelią, kuriuo aš einu;

⁴³štai aš stoviu prie vandens šaltinio; ir įvyks, kai mergelė išeis semti vandens ir aš jai tarsiu: „Duok man, meldžiu tave, truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio“;

⁴⁴ir ji man sakys: „Ir tu pats gerk, ir tavo kupranugariams pasemsiu“; ji tebūna ta moteris, kurią VIEŠPATS yra paskyręs mano šeimininko sūnui’.

⁴⁵Ir man dar nebaigus kalbėti savo širdyje, štai išėjo Rebeka su savo ąsočiu ant peties; ir ji nusileido prie šaltinio ir sėmė vandenį; ir aš jai tariau: ‘Duok man, meldžiu tave, atsigerti’.

⁴⁶Ir ji pasiskubino ir nukėlė nuo savo pečių savo ąsotį ir tarė: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugariams duosiu atsigerti’; taigi aš gėriau, o ji ir kupranugarius pagirdė.

⁴⁷Ir aš jos paklausiau ir tariau: ‘Kieno tu duktė?‘ Ir ji tarė: ‘Duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį jam pagimdė Milka’; ir aš uždėjau auskarą ant jos veido ir apyrankes ant jos rankų.

⁴⁸Ir aš nulenkiau savo galvą ir pagarbinau VIEŠPATĮ, ir palaiminau VIEŠPATĮ, savo šeimininko Abraomo Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, paimti savo šeimininko brolio dukterį jo sūnui.

⁴⁹O dabar, jei pasielgsite su mano šeimininku gerai ir ištikimai, man pasakykite; ir jei ne, man pasakykite; kad aš sukčiau į dešinę arba į kairę“.

⁵⁰Tada Labanas ir Betuelis atsakydami tarė: „Iš VIEŠPATIES išėjo tas dalykas; mes negalime tau kalbėti bloga ar gera.

⁵¹Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje; imk ją ir eik, ir ji tebūna tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS yra kalbėjęs“.

⁵²Ir įvyko, kai tik Abraomo tarnas išgirdo jų žodžius, jis pagarbino VIEŠPATĮ nusilenkdamas iki žemės.

⁵³Ir tas tarnas išnešė sidabrinių ir auksinių brangenybių bei drabužių ir davė juos Rebekai; taip pat jis davė vertingų daiktų jos broliui ir jos motinai.

⁵⁴Ir jie valgė ir gėrė, jis ir su juo esantys vyrai, ir pasiliko visą naktį; ir jie atsikėlė rytą, ir jis tarė: „Išleiskite mane pas mano šeimininką“.

⁵⁵O jos brolis ir jos motina tarė: „Tepasilieka panelė pas mus keletą dienų, mažiausiai dešimtį; po to ji vyks“.

⁵⁶Ir jis jiems tarė: „Neužlaikykite manęs, kadangi VIEŠPATS padarė mano kelią sėkmingą; išleiskite mane, kad vykčiau pas savo šeimininką“.

⁵⁷Ir jie tarė: „Mes pašauksime panelę ir jos burnos paklausime“.

⁵⁸Ir jie pašaukė Rebeką ir jai tarė: „Ar tu eisi su šiuo žmogumi?“ Ir ji tarė: „Eisiu“.

⁵⁹Ir jie išsiuntė savo seserį Rebeką bei jos auklę ir Abraomo tarną bei jo vyrus.

⁶⁰Ir jie palaimino Rebeką ir jai tarė: „Mūsų seserie tu, būki tūkstančių milijonų motina, ir tavo sėkla tepasisavina vartus tų, kurie jos nekenčia“.

⁶¹Ir pakilo Rebeka bei jos panelės ir jojo ant kupranugarių ir sekė paskui tą žmogų; ir tas tarnas ėmė Rebeką ir nuėjo sau.

⁶²O Izaokas atėjo nuo Lachaj-Roijo šulinio kelio; nes jis gyveno pietų šalyje.

⁶³Ir Izaokas pavakaryje išėjo ant lauko apmąstyti; ir jis pakėlė savo akis ir išvydo, ir štai ateina kupranugariai.

⁶⁴Ir Rebeka pakėlė savo akis ir pamačiusi Izaoką nulipo nuo kupranugario.

⁶⁵Nes ji buvo sakiusi tam tarnui: „Kas yra tas žmogus, kuris eina per lauką mūsų pasitikti?“ O tarnas buvo taręs: „Tai mano šeimininkas“; todėl ji paėmė šydą ir užsidengė.

⁶⁶Ir tarnas papasakojo Izaokui visus dalykus, kuriuos jis buvo atlikęs.

⁶⁷Ir Izaokas ją įvedė į savo motinos Saros palapinę ir ėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona; ir jis ją mylėjo; ir Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.