1Ir VIEŠPATS aplankė Sarą, kaip jis buvo sakęs, ir VIEŠPATS padarė Sarai, kaip jis buvo kalbėjęs.
2Nes Sara pastojo ir pagimdė sūnų Abraomui jo senatvėje, paskirtu metu, apie kurį Dievas buvo jam kalbėjęs.
3Ir Abraomas praminė savo sūnų, kuris jam buvo gimęs, kurį jam pagimdė Sara, vardu Izaokas.
4Ir Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką, esantį aštuonių dienų amžiaus, kaip Dievas jam buvo įsakęs.
5Ir Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė jo sūnus Izaokas.
6Ir Sara tarė: „Dievas man padarė juoko, kad visi, kurie girdės, juoksis su manimi“.
7Ir ji tarė: „Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara žindys vaikus? Nes aš jam pagimdžiau sūnų jo senatvėje“.
8Ir vaikas augo ir buvo nujunkytas; ir tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas iškėlė didelį pokylį.
9Ir Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ji buvo pagimdžiusi Abraomui, besityčiojantį.
10Dėl to ji tarė Abraomui: „Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų; nes šitos vergės sūnus nebus paveldėtojas su mano sūnumi, su Izaoku“.
11Ir tas dalykas buvo labai sunkus Abraomo akyse dėl jo sūnaus.
12Ir Dievas tarė Abraomui: „Tenebūna tai sunku tavo akyse dėl berniuko ir dėl tavo vergės; visame, ką Sara tau sakė, paklausyk jos balso; nes Izaoke bus pašaukta tavo sėkla.
13Ir taip pat iš vergės sūnaus aš padarysiu tautą, nes jis yra tavo sėkla“.
14Ir Abraomas atsikėlė anksti ryte ir paėmė duonos bei indą vandens ir davė Hagarai, užkėlęs tai jai ant peties, ir vaiką, ir ją išleido; ir ji išėjo ir klaidžiojo Beer-Šebos dykumoje.
15Ir vanduo inde buvo išsekęs, ir ji numetė vaiką po vienu iš krūmokšnių.
16Ir ji nuėjo bei atsisėdo priešais jį per gerą, lyg lanko šūvio, atstumą; nes ji tarė: „Tenematysiu vaiko mirties“. Ir ji sėdėjo priešais jį ir pakeltu balsu verkė.
17Ir Dievas išgirdo berniuko balsą; ir Dievo angelas pašaukė iš dangaus Hagarai ir jai tarė: „Kas tau yra, Hagara? Nebijok; nes Dievas išgirdo berniuko balsą ten, kur jis yra.
18Kelkis, pakelk berniuką ir laikyk jį savo rankoje; nes aš jį padarysiu didele tauta“.
19Ir Dievas jai atvėrė akis, ir ji išvydo vandens šulinį; ir ji nuėjo ir pripylė indą vandens ir davė berniukui gerti.
20Ir Dievas buvo su berniuku; ir jis augo ir gyveno dykumoje, ir tapo lankininku.
21Ir jis gyveno Parano dykumoje; ir jo motina ėmė jam žmoną iš Egipto šalies.
22Ir įvyko anuo metu, kad Abimelechas ir jo kariuomenės vyriausiasis vadas Picholas tarė Abraomui, sakydamas: „Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai;
23todėl dabar prisiek man čia Dievu, kad tu nesielgsi melagingai su manimi nei su mano sūnumi, nei su mano sūnaus sūnumi; bet pagal gerumą, kurį tau padariau, taip padarysi man ir kraštui, kuriame esi laikinai apsigyvenęs“.
24Ir Abraomas tarė: „Aš prisieksiu“.
25Ir Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo smurtu atėmę.
26Ir Abimelechas tarė: „Aš nežinau, kas tai padarė; nei tu man pranešei, nei aš apie tai girdėjau, bet tik šiandien“.
27Ir Abraomas paėmė avių bei jaučių ir davė juos Abimelechui; ir jie abu sudarė sandorą.
28Ir Abraomas atskirai pasistatė septynias kaimenės avis.
29Ir Abimelechas tarė Abraomui: „Ką reiškia šios septynios avys, kurias atskirai pasistatei?“
30Ir jis tarė: „Nes šias septynias avis tu imsi iš mano rankos, kad jos būtų man liudijimas, jog aš iškasiau šitą šulinį“.
31Dėl to tą vietą jis pavadino Beer-Šeba; nes ten jie abu prisiekė.
32Taip jie sudarė sandorą Beer-Šeboje; paskui Abimelechas ir jo kariuomenės vyriausiasis vadas Picholas pakilo ir jie sugrįžo į filistinų šalį.
33Ir Abraomas pasodino Beer-Šeboje giraitę ir ten šaukėsi VIEŠPATIES, amžinojo Dievo, vardo.
34Ir Abraomas daug dienų gyveno filistinų šalyje.