Genesis 19
1 Ir du angelai atėjo vakare į Sodomą; o Lotas sėdėjo Sodomos vartuose; ir juos pamatęs Lotas atsikėlė jų pasitikti; ir jis nusilenkė veidu į žemę;
2 ir jis tarė: „Štai dabar, mano viešpačiai, užsukite, meldžiu jus, į savo tarno namus ir pasilikite visą naktį, ir nusiplaukite kojas, o anksti atsikėlę eikite savo keliu“. Ir jie tarė: „Ne; mes pasiliksime visą naktį gatvėje“.
3 O jis primygtinai juos prašė; ir jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus; ir jis paruošė jiems vaišes ir iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.
4 Bet, jiems dar neatsigulus, miesto vyrai, Sodomos vyrai, apsupo namus – tiek seni, tiek jauni, visa tauta iš visų pusių;
5 ir jie pašaukė Lotą ir jam tarė: „Kur tie vyrai, kurie šiąnakt atėjo pas tave? Išvesk juos pas mus, kad juos pažintume“.
6 Ir Lotas išėjo pas juos prie durų ir užrakino paskui save duris,
7 ir tarė: „Broliai, meldžiu jus, nedarykite taip piktai.
8 Štai aš turiu dvi dukteris, kurios nėra pažinusios vyro; leiskite man, meldžiu jus, jas išvesti pas jus, ir joms darykite, kaip yra gerai jūsų akyse; tik šitiems vyrams nieko nedarykite; nes dėl to jie atėjo po mano stogo priedanga“.
9 Ir jie tarė: „Atsitrauk“. Ir vėl jie sakė: „Šitas atėjo laikinai apsigyventi, o nori būti teisėjas; dabar pasielgsime su tavimi blogiau negu su jais“. Ir jie labai veržėsi prie to vyro, prie Loto, ir priartėjo, kad išlaužtų duris.
10 Tačiau tie vyrai ištiesė savo ranką ir įtempė Lotą pas save į namą, ir užrakino duris.
11 O vyrus, esančius prie namų durų, jie ištiko aklumu, tiek mažus, tiek didelius; taip, kad šie nuvargo beieškodami durų.
12 Ir tie vyrai tarė Lotui: „Ar dar ką čia turi? Žentą, savo sūnus, savo dukteris ir ką tik turi mieste, išvesk iš šitos vietos;
13 nes mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų šauksmas pasidarė didelis prieš VIEŠPATIES veidą; ir VIEŠPATS mus siuntė jį sunaikinti“.
14 Ir Lotas išėjo ir kalbėjo savo žentams, kurie vedė jo dukteris, ir sakė: „Kelkitės, išeikite iš šitos vietos; nes VIEŠPATS sunaikins šitą miestą“. Bet jis atrodė savo žentams kaip išsijuokiantis.
15 Ir išaušus rytui angelai skubino Lotą, sakydami: „Kelkis, imk savo žmoną ir savo dvi dukteris, kurios čia yra; kad tu nebūtum sunaikintas šio miesto neteisybėje“.
16 O jam tebedelsiant tie vyrai nutvėrė jo ranką, jo žmonos ranką ir jo abiejų dukterų rankas – VIEŠPATS buvo jam gailestingas – ir jie išvedė jį ir pastatė jį už miesto.
17 Ir įvyko, kai jie juos išvedė laukan, jis tarė: „Gelbėkis dėl savo gyvybės; nežiūrėk paskui save nei nestovėk visoje toje lygumoje; bėk į kalną, kad nebūtum sunaikintas“.
18 Ir Lotas jiems tarė: „O ne, mano Viešpatie;
19 štai tavo tarnas rado malonę tavo akyse, ir tu išaukštinai savo gailestingumą, kurį man parodei išgelbėdamas mano gyvybę; bet aš negaliu pabėgti į kalną, kad manęs kas pikta neištiktų ir aš nemirčiau;
20 štai šitas miestas arti į jį pabėgti ir jis mažas; o, leisk man ten pabėgti (argi jis ne mažas?), ir mano siela gyvens“.
21 Ir jis jam tarė: „Štai aš atsižvelgiau į tave ir dėl šito dalyko, kad aš nesunaikinčiau šito miesto, apie kurį kalbėjai.
22 Skubėk, ten bėk; nes aš nieko negaliu daryti, kol tu ten nebūsi nuėjęs“. Todėl to miesto vardas buvo vadinamas Coaras.
23 Saulė buvo patekėjusi virš žemės, kai Lotas įėjo į Coarą.
24 Tada VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi nuo VIEŠPATIES iš dangaus;
25 ir jis išvertė šituos miestus, visą tą lygumą, visus miestų gyventojus ir tai, kas augo ant dirvos.
26 Bet jo žmona, esanti už jo, pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.
27 O Abraomas atsikėlė anksti rytą eiti į tą vietą, kur jis stovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje;
28 ir jis pažvelgė į Sodomą bei Gomorą ir į visą tos lygumos šalį ir pamatė, ir štai, krašto dūmai kilo aukštyn kaip krosnies dūmai.
29 Ir įvyko, kai Dievas naikino tos lygumos miestus, Dievas atsiminė Abraomą ir siuntė Lotą iš griovimo vidurio, kai jis griovė miestus, kuriuose gyveno Lotas.
30 O Lotas ėjo aukštyn iš Coaro ir gyveno kalne, ir jo abi dukterys su juo; nes jis bijojo gyventi Coare; ir jis gyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.
31 Ir pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas senas, ir nėra žemėje vyro, kad įeitų pas mus pagal visos žemės būdą;
32 eikš, pagirdykime vynu savo tėvą, ir mes su juo sugulsime, kad iš savo tėvo išsaugotume sėklą“.
33 Ir jos tą naktį pagirdė vynu savo tėvą; ir pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu; o jis nepajuto nei kai ji atsigulė, nei kai ji atsikėlė.
34 Ir rytojaus dieną įvyko, kad pirmagimė tarė jaunesniajai: „Štai aš vakar naktį gulėjau su savo tėvu; pagirdykime jį vynu ir šiąnakt; ir įeik tu ir sugulk su juo, kad iš savo tėvo išsaugotume sėklą“.
35 Ir jos ir tą naktį pagirdė vynu savo tėvą; ir pakilo jaunesnioji ir sugulė su juo; o jis nepajuto nei kai ji atsigulė, nei kai ji atsikėlė.
36 Taip abi Loto dukterys buvo nėščios nuo savo tėvo.
37 Ir pirmagimė pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Moabas; jis yra moabiečių tėvas iki šios dienos.
38 Ir jaunesnioji, ji taip pat pagimdė sūnų ir praminė jį vardu Ben-Amis; jis yra Amono vaikų tėvas iki šios dienos.