1Ir VIEŠPATS jam pasirodė Mamrės lygumose; o jis sėdėjo palapinės duryse dienos kaitroje;
2ir jis pakėlė savo akis ir pažiūrėjo, ir štai trys vyrai stovėjo prie jo; ir juos pamatęs jis bėgo nuo palapinės durų jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės
3bei tarė: „Mano Viešpatie, jei dabar radau palankumą tavo akyse, meldžiu tave, nepraeik pro šalį nuo savo tarno;
4meldžiu jus, tebūna atnešta truputis vandens, ir nusiplaukite kojas, ir pailsėkite po medžiu;
5o aš atnešiu duonos kąsnį, ir pastiprinkite savo širdis; po to eikite toliau; nes dėl to jūs atėjote pas savo tarną“. Ir jie tarė: „Daryk taip, kaip kalbėjai“.
6Ir Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: „Skubiai paruošk tris saikus smulkių miltų, suminkyk juos ir iškepk ant židinio paplotėlių“.
7O Abraomas nubėgo prie bandos ir paėmęs minkštą gerą veršį padavė jaunuoliui; o tas skubėjo jį paruošti.
8Ir jis paėmė sviesto bei pieno ir veršį, kurį buvo paruošęs, ir padėjo prieš juos; ir jis stovėjo prie jų po medžiu, o jie valgė.
9Ir jie tarė jam: „Kur tavo žmona Sara?“ Ir jis tarė: „Štai, palapinėje“.
10O jis tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave pagal tą gyvenimo laiką; ir štai tavo žmona Sara turės sūnų“. O Sara tai girdėjo palapinės duryse, esančiose jo užnugaryje.
11Na, o Abraomas ir Sara buvo seni, gerai palaužti amžiaus; ir Sarai paliovė būti pagal moterų būdą.
12Todėl Sara juokėsi savyje, sakydama: „Pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, ar aš turėsiu malonumą?“
13Ir VIEŠPATS tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‚Ar aš, būdama sena, tikrai vaiką pagimdysiu?‘
14Ar yra kas VIEŠPAČIUI per sunku? Skirtu laiku pagal tą gyvenimo laiką aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų“.
15Tada Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“; nes ji bijojo. Ir jis tarė: „Ne; tu juokeisi“.
16Ir tie vyrai pakilo iš ten ir žiūrėjo link Sodomos; o Abraomas ėjo su jais, kad juos palydėtų į kelią.
17Ir VIEŠPATS tarė: „Ar aš slėpsiu nuo Abraomo tai, ką aš darau;
18kadangi Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, ir visos žemės tautos bus palaimintos jame?
19Nes aš žinau jį, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namiškiams po savęs, ir jie laikysis VIEŠPATIES kelio, kad darytų teisingumą ir teismą; kad VIEŠPATS atneštų Abraomui tai, ką yra apie jį kalbėjęs“.
20Ir VIEŠPATS tarė: „Kadangi Sodomos ir Gomoros šauksmas yra didelis ir kadangi jų nuodėmė yra labai sunki;
21aš dabar nusileisiu ir pamatysiu, ar jie darė visiškai pagal tą savo šauksmą, kuris mane yra pasiekęs; o jei ne, aš sužinosiu“.
22Ir tie vyrai nusuko nuo ten savo veidus ir ėjo link Sodomos; bet Abraomas dar tebestovėjo VIEŠPATIES akivaizdoje.
23Ir Abraomas priartėjo ir tarė: „Ar tu sunaikinsi taip pat ir teisųjį su nedorėliu?
24Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste; ar taip pat sunaikinsi ir nepagailėsi tos vietovės dėl penkiasdešimties teisiųjų, esančių joje?
25Tebūna toli nuo tavęs taip daryti – kad nužudytum teisųjį su nedorėliu; ir kad teisusis būtų kaip nedorėlis, tebūna tai toli nuo tavęs; argi visos žemės Teisėjas neturėtų daryti, kas teisu?“
26Ir VIEŠPATS tarė: „Jei Sodomoje, miesto viduje, rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai dėl jų pasigailėsiu visos vietovės“.
27Ir Abraomas atsakė ir tarė: „Na štai, apsiėmiau kalbėti Viešpačiui aš, kuris tesu dulkės ir pelenai;
28galbūt ligi penkiasdešimties teisiųjų trūks penkių; ar dėl pritrūkusių penkių tu sunaikinsi visą miestą?“ Ir jis tarė: „Jei ten rasiu keturiasdešimt penkis, aš jo nesunaikinsiu“.
29Ir jis dar jam kalbėjo ir tarė: „Galbūt ten bus rasta keturiasdešimt“. Ir jis tarė: „Dėl keturiasdešimties aš to nepadarysiu“.
30Ir jis tarė jam: „O, tenepyksta Viešpats, ir aš kalbėsiu; galbūt ten bus rasta trisdešimt“. Ir jis tarė: „Aš to nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt“.
31Ir jis tarė: „Na štai, apsiėmiau kalbėti Viešpačiui: galbūt ten bus rasta dvidešimt“. Ir jis tarė: „Aš nesunaikinsiu jo dėl dvidešimties“.
32Ir jis tarė: „O, tenepyksta Viešpats, ir aš dar vieną kartą kalbėsiu: galbūt ten bus rasta dešimt“. Ir jis tarė: „Aš nesunaikinsiu jo dėl dešimties“.
33Ir VIEŠPATS, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo sau; o Abraomas sugrįžo į savo vietą.