1Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Tu, žmogaus sūnau, taip sako Viešpats DIEVAS Izraelio šaliai: ‘Atėjo galas, atėjo galas keturiems šalies pakraščiams.
3Dabar atėjo tau galas, aš pasiųsiu ant tavęs savo pyktį, teisiu tave pagal tavo kelius ir ant tavęs atlyginsiu visas tavo bjaurystes.
4Mano akis nesigailės tavęs, ir aš tavęs nepasigailėsiu; bet ant tavęs atlyginsiu tavo kelius, ir tavo bjaurystės bus tavo tarpe; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’.
5Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Nelaimė ir tik nelaimė štai atėjo.
6Atėjo galas, atėjo galas; jis tavęs tykoja; štai jis atėjo.
7Atėjo tau rytas, o šalies gyventojau; atėjo laikas, arti diena vargo, o ne kalnų aido.
8Dabar, netrukus, ant tavęs išliesiu savo įtūžį ir ant tavęs įvykdysiu savo pyktį; ir aš tave teisiu pagal tavo kelius ir atlyginsiu tau už visas tavo bjaurystes.
9Mano akis nesigailės tavęs ir aš tavęs nepasigailėsiu; aš tau atlyginsiu pagal tavo kelius ir tavo bjaurystes, esančias tavo tarpe; ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kuris sumuša.
10Štai diena, štai ji atėjo; išėjo rytas; pražydo lazda, išsprogo išdidumas.
11Smurtas išaugo į nedorybės lazdą; nieko nepaliks iš jų nei iš jų daugybės, nei iš to, ką jie turi; ir nebus dėl jų raudama.
12Atėjo laikas, artėja diena; tenesidžiaugia pirkėjas ir teneliūdi pardavėjas; nes rūstybė ant visos jų daugybės.
13Nes pardavėjas nesugrįš prie to, kas parduota, nors jie tebebus gyvi; nes regėjimas yra apie visą jų daugybę, kurie nesugrįš; ir niekas savęs nesustiprins savo gyvenimo neteisybe.
14Jie pūtė trimitą, kad viską paruošų; bet niekas neina į mūšį; nes mano rūstybė ant visos jų daugybės.
15Kalavijas lauke, o maras ir badas viduje; kas yra lauke, tas mirs nuo kalavijo; o kas yra mieste, tą suės badas ir maras.
16Bet jų pabėgėliai paspruks ir bus kalnuose kaip slėnių karveliai, visi raudantys, kiekvienas dėl savo neteisybės.
17Visos rankos bus paliegusios ir visi keliai bus silpni kaip vanduo.
18Taipogi jie apsijuos ašutinėmis, ir juos apdengs šiurpas; ant visų veidų bus gėda, ir ant visų jų galvų – plikė.
19Savo sidabrą jie išmes į gatves, ir jų auksas bus pašalintas; jų sidabras ir jų auksas negalės jų išgelbėti VIEŠPATIES rūstybės dieną; jie nepatenkins savo sielų ir nepripildys savo vidurių; nes tai yra jų neteisybės kliūtis.
20Jo papuošalų grožį jis papuošė didybe; bet jie iš jo padarė savo bjaurysčių ir savo šlykštybių atvaizdus; todėl jį nutolinsiu nuo jų.
21Atiduosiu jį kaip laimikį į svetimšalių rankas ir kaip grobį žemės nedorėliams; ir jie išniekins jį.
22Taip pat aš nukreipsiu nuo jų savo veidą, ir jie suterš mano slaptavietę; nes į ją įeis plėšikai ir išniekins ją.
23Padaryk grandinę; nes šalis pilna kruvinų nusikaltimų, ir miestas pilnas smurto.
24Todėl aš atvesiu blogiausius iš pagonių, ir jie pasisavins jų namus; taip pat padarysiu galą stipriųjų pasipūtimui; ir jų šventos vietos bus išniekintos.
25Ateina sunaikinimas; jie ieškos taikos, bet jos nebus.
26Ateis nelaimė po nelaimės ir gandas bus po gando; tada jie ieškos pranašo regėjimo; bet įstatymo nebebus pas kunigą ir patarimo pas senolius.
27Karalius gedės, ir kunigaikštis bus apsivilkęs sielvartu, o šalies tautos rankos bus sunerimusios; aš jiems darysiu pagal jų kelią, ir juos teisiu pagal jų nuopelnus; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“.