1Man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Žmogaus sūnau, kalbėk savo tautos vaikams ir jiems sakyk: ‘Kai užleisiu ant šalies kalaviją, jei šalies tauta paims iš savo ribų vyrą ir jį paskirs savo sargybiniu;
3jei jis pamatęs ateinantį ant šalies kalaviją, pūs trimitą ir įspės tautą;
4tuomet kas išgirs trimito garsą, bet nepriims įspėjimo, ir jei atėjęs kalavijas jį atimtų, tai jo kraujas bus ant jo paties galvos.
5Jis girdėjo trimito garsą, bet nepriėmė įspėjimo; jo kraujas bus ant jo. Bet kas priima įspėjimą, tas išgelbės savo sielą.
6Bet jei sargybinis, pamatęs ateinantį kalaviją, nepūs trimito, ir tauta nebus įspėta; ir jei atėjęs kalavijas atims kurį iš jų tarpo, tai jis bus paimtas dėl savo neteisybės; tačiau jo kraujo pareikalausiu iš sargybinio rankos.
7Taigi tave, o žmogaus sūnau, pastačiau sargybiniu Izraelio namams; todėl tu girdėsi iš mano burnos žodį, ir juos nuo manęs įspėsi.
8Kai sakysiu nedorėliui: „O nedorėli, tu tikrai mirsi“; jei tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo kelio, tai tas nedorėlis mirs dėl savo neteisybės; tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos.
9Tačiau jei įspėsi nedorėlį dėl jo kelio, kad gręžtųsi nuo jo; jei jis nenusisuks nuo savo kelio, jis mirs savo neteisybėje; bet tu būsi išgelbėjęs savo sielą’.
10Taigi tu, žmogaus sūnau, sakyk Izraelio namams: ‘Jūs taip kalbate, sakydami: „Jei mūsų nusižengimai ir mūsų nuodėmės yra ant mūsų, ir mes jose nykstame, tai kaip begyvensime?“
11Sakyk jiems: Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – aš nenoriu nedorėlio mirties, bet noriu, kad nedorėlis nusisuktų nuo savo kelio ir gyventų; nusigręžkite, nusigręžkite nuo savo piktų kelių; kodėl gi jūs turėtumėte mirti, o Izraelio namai?’
12Todėl tu, žmogaus sūnau, sakyk savo tautos vaikams: ‘Teisiojo teisumas jo neišgelbės jo nusižengimo dieną; o dėl nedorėlio nedorybės – jis negrius dėl jos tą dieną, kai jis nusisuks nuo savo nedorybės; ir teisusis negalės išlikti gyvas dėl savo teisumo tą dieną, kai jis nusidės.
13Kai sakysiu teisiajam, kad jis tikrai gyvens; ir jei jis, pasitikėdamas savo teisumu, darys neteisybę, tai visas jo teisumas nebus prisimintas; bet dėl savo neteisybės, kurią jis darė, – dėl jos jis mirs.
14Vėlgi, kai sakysiu nedorėliui: „Tu tikrai mirsi“; ir jei jis nusigręš nuo savo nuodėmės ir darys, kas teisėta ir teisinga;
15jei nedorėlis sugrąžins užstatą, atiduos tai, ką buvo pasigrobęs, vaikščios pagal gyvenimo įstatus, nedarydamas neteisybės, – jis tikrai gyvens, jis nemirs.
16Nei apie vieną iš jo padarytų nuodėmių jam nebus užsiminta; jis darė, kas teisėta ir teisinga; jis tikrai gyvens.
17Tačiau tavo tautos vaikai sako: „Viešpaties kelias neteisingas“, kai jų pačių kelias neteisingas.
18Kai teisusis nusigręš nuo savo teisumo ir darys neteisybę, jis dėl to mirs.
19Bet jei nedorėlis nusisuks nuo savo nedorystės ir darys, kas teisėta ir teisinga, jis dėl to gyvens.
20Tačiau jūs sakote: „Viešpaties kelias neteisingas“. O jūs, Izraelio namai, aš jus teisiu, kiekvieną pagal jūsų kelią’“.
21Ir dvyliktaisiais mūsų nelaisvės metais, dešimtąjį mėnesį, to mėnesio penktąją dieną nutiko, kad atvyko pas mane pabėgėlis iš Jeruzalės, sakydamas: „Miestas sutriuškintas“.
22Na, o pabėgėliui dar neatvykus, VIEŠPATIES ranka buvo ant manęs vakare; ir atvėrė mano burną, prieš jam ryte ateinant pas mane; mano burna buvo atverta, ir aš nebebuvau nebylys.
23Tada man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
24„Žmogaus sūnau, šitų Izraelio šalies dykynių gyventojai kalba, sakydami: ‘Abraomas buvo vienas, ir jis paveldėjo šalį; o mūsų yra daug; mums šalis duota paveldui’.
25Todėl jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Jūs valgote su krauju, keliate savo akis į savo stabus ir praliejate kraują, – argi jūs turėtumėte pasisavinti šalį?
26Jūs remiatės savo kalaviju, darote bjaurystes ir kiekvienas suteršiate savo artimo žmoną; – argi jūs turėtumėte pasisavinti šalį?’
27Taip jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Kaip aš gyvas, esantys dykynėse tikrai kris nuo kalavijo, ir esantį atvirame lauke aš atiduosiu žvėrims suėsti, o esantys fortuose ir urvuose mirs nuo maro.
28Nes aš paversiu šalį dykynių dykyne, ir pasibaigs jos stiprybės pasipūtimas; ir Izraelio kalnai bus ištuštėję, kad niekas neis per juos.
29Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pavertęs šalį dykynių dykyne dėl visų jų bjaurysčių, kurias jie darė’.
30O tu, žmogaus sūnau, – tavo tautos vaikai vis kalbasi prieš tave pasieniuose bei namų tarpduriuose ir kalba vienas kitam, kiekvienas savo broliui, sakydami: ‘Meldžiu, ateikite ir pasiklausykite, koks yra tas žodis, išeinantis iš VIEŠPATIES’.
31Jie ateina pas tave, kaip ateina tauta, ir sėdi priešais tave kaip mano tauta, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo; nes savo burna jie rodo didelę meilę, bet jų širdis eina paskui jų godumą.
32Ir štai tu esi jiems kaip labai graži giesmė to, kuris turi malonų balsą ir moka gerai skambinti instrumentu; nes jie klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo.
33O kai tai įvyks (štai tai įvyks), tada jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas“.