1Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Žmogaus sūnau, užmink mįslę ir sakyk palyginimą Izraelio namams;
3ir tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Didelis erelis dideliais sparnais, ilgasparnis, pilnas įvairiaspalvių plunksnų, atskrido į Libaną ir paėmė aukščiausią kedro šaką;
4jis nuskynė iš jo jaunų šakelių viršutinę ir nunešė ją į prekybos šalį; padėjo ją pirklių mieste.
5Jis paėmė ir šalies sėklos ir pasodino ją derlingame lauke; padėjo ją prie didelių vandenų, kaip gluosnį ją pasodino.
6Ji augo ir tapo žemaūgiu išsikerojusiu vynmedžiu, kurio šakos palinko į jį ir jo šaknys buvo po juo; taip jis tapo vynmedžiu, išleido šakas, išleido atžalas.
7Buvo ir kitas didelis erelis su dideliais sparnais ir daug plunksnų; ir štai tas vynmedis palenkė į jį savo šaknis ir išleido link jo savo šakas, kad šis jį laistytų jo sodinių vagomis.
8Jis buvo pasodintas į gerą dirvožemį prie didelių vandenų, kad jis išleistų šakas ir neštų vaisių, kad jis būtų puikus vynmedis’.
9Sakyk: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Ar jis vešės? Argi jis neišraus jo šaknų ir neiškirs jo vaisių, kad jis nuvystų? Jis nuvys visais savo išdygusiais lapais be didelės jėgos ar daugelio žmonių, kad išrautų jį su jo šaknimis.
10Štai būdamas pasodintas – ar jis vešės? Ar jis visiškai nenudžius, kai jį palies rytų vėjas? Jis sudžius vagose, kur augo’“.
11Man dar atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
12„Na, sakyk maištaujantiems namams: ‘Ar nežinote, ką tai reiškia?’ Sakyk jiems: ‘Štai Babilono karalius atvyko į Jeruzalę, paėmė jos karalių bei jos kunigaikščius ir nusivedė juos su savimi į Babiloną;
13ir paėmė vieną iš karaliaus sėklos, sudarė su juo sandorą ir prisaikdino jį; jis paėmė ir šalies galiūnus;
14kad karalystė būtų nužeminta, jog ji nepasikeltų, bet kad laikydamasi jo sandoros ji išstovėtų.
15Bet jis maištavo prieš jį, siųsdamas savo pasiuntinius į Egiptą, kad jam duotų žirgų ir daug žmonių. Ar jam seksis? Ar išsigelbės tas, kuris tai daro? Ar jis sulaužys sandorą ir bus išvaduotas?
16Kaip aš gyvas, – sako Viešpats DIEVAS, – gyvenamoje vietoje karaliaus, kuris jį padarė karaliumi, kurio priesaiką jis paniekino ir kurio sandorą jis sulaužė, jis tikrai mirs su juo Babilono viduje.
17Nei faraonas su galinga kariuomene ir dideliu pulku nieko kare dėl jo nepadarys, pildamas kalnus ir statydamas fortus, kad iškirstų daugelį žmonių;
18nes jis paniekino priesaiką, sulaužydamas sandorą, kai štai jis buvo padavęs savo ranką ir visa tai padaręs; jis neišsigelbės’.
19Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: ‘ Kaip aš gyvas, mano priesaiką, kurią jis paniekino, ir mano sandorą, kurią jis sulaužė, aš tikrai atlyginsiu jam ant galvos.
20Aš ant jo išskleisiu savo tinklą, ir jis bus sugautas mano spąstuose, ir jį nuvesiu į Babiloną, ir ten su juo bylinėsiuosi dėl jo nusižengimo, kuriuo jis nusižengė prieš mane.
21Ir visi jo pabėgėliai su visais jo būriais kris nuo kalavijo, o išlikusieji bus išsklaidyti po visus vėjus; ir jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau’.
22Taip sako Viešpats DIEVAS: ‘Aš taip pat paimsiu iš aukšto kedro aukščiausios šakos ir pasodinsiu tai; aš nuo jo jaunų šakelių viršaus nuskinsiu minkštą vytelę ir pasodinsiu ją ant aukšto ir iškilaus kalno;
23Izraelio aukštumos kalne ją pasodinsiu; ir ji išleis šakas, duos vaisių ir bus puikus kedras; ir po juo gyvens visokie įvairiasparniai skrajūnai; jie gyvens jo šakų šešėlyje.
24Ir visi lauko medžiai žinos, kad aš, VIEŠPATS, nužeminau aukštą medį, išaukštinau žemą medį, sudžiovinau žaliuojantį medį ir padariau, kad sausas medis vešėtų; Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau ir tai padariau’“.