1Ir Mozė atsakydamas tarė: „Bet štai jie netikės manimi nei klausys mano balso; nes jie sakys: ‘Tau nepasirodė VIEŠPATS’“.
2Ir VIEŠPATS jam tarė: „Kas tai tavo rankoje?“ Ir jis tarė: „Lazda“.
3Ir jis tarė: „Mesk ją ant žemės“. Ir jis numetė ją ant žemės, o ji pavirto gyvate; ir Mozė bėgo nuo jos.
4Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką ir paimk ją už uodegos“. Ir jis ištiesė savo ranką ir nutvėrė ją, ir ji virto lazda jo rankoje;
5„Kad jie tikėtų, kad tau pasirodė VIEŠPATS, jų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“.
6Ir VIEŠPATS dar jam tarė: „Įkišk dabar savo ranką sau į užantį“. Ir jis įkišo savo ranką sau į užantį; ir kai jis ištraukė ją, štai jo ranka buvo raupsuota kaip sniegas.
7Ir jis tarė: „Vėl įkišk savo ranką sau į užantį“. Ir jis vėl įkišo savo ranką sau į užantį; ir ją ištraukė iš savo užančio, ir štai ji vėl buvo tapusi kaip jo likęs kūnas.
8„Ir įvyks, jeigu jie netikės tavimi nei nepaklausys pirmojo ženklo balso, tai jie patikės paskesniojo ženklo balsu.
9Ir įvyks, jeigu jie netikės ir šitais dviem ženklais nei nepaklausys tavo balso, tai paimk upės vandens ir išliek jį ant sausos žemės; ir vanduo, kurį paimsi iš upės, pavirs ant sausos žemės krauju“.
10Ir Mozė tarė VIEŠPAČIUI: ‘O, mano Viešpatie, aš nesu iškalbingas nei nuo anksčiau, nei nuo tada, kai tu kalbėjai savo tarnui; bet aš esu sunkios kalbos ir sunkaus liežuvio“.
11Ir VIEŠPATS jam tarė: „Kas padarė žmogaus burną, arba kas padaro nebylį ar kurčią, ar regintį, ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?
12Taigi dabar eik, o aš būsiu su tavo burna ir tave pamokysiu, ką tau sakyti“.
13Bet jis tarė: „O, mano Viešpatie, meldžiu tave, siųsk per ranką to, kurį siųsi“.
14Ir užsidegė VIEŠPATIES pyktis prieš Mozę, ir jis tarė: „Ar ne levitas Aaronas tavo brolis? Aš žinau, kad jis moka gerai kalbėti. Ir, be to, štai jis išeina tavęs pasitikti; ir tave išvydęs jis džiaugsis savo širdyje.
15Ir tu kalbėk jam ir dėk žodžius į jo burną; o aš būsiu su tavo burna ir su jo burna ir jus pamokysiu, ką jums daryti.
16Ir jis bus tavo kalbėtojas tautai; ir jis, jis tau bus vietoj burnos, o tu jam būsi vietoj Dievo.
17Ir pasiimk į savo ranką šitą lazdą, kuria darysi ženklus“.
18Ir Mozė ėjo ir sugrįžo pas savo uošvį Jetrą, ir jam tarė: „Meldžiu tave, leisk man eiti ir sugrįžti pas savo brolius, esančius Egipte, ir pažiūrėti, ar jie dar gyvi. Ir Jetras tarė Mozei: „Eik ramybėje“.
19Ir VIEŠPATS tarė Mozei Midjane: „Eik, sugrįžk į Egiptą; nes mirę visi tie vyrai, kurie ieškojo tavo gyvybės“.
20Ir Mozė pasiėmė savo žmoną ir savo sūnus, užsodino juos ant asilo ir sugrįžo į Egipto šalį; ir Mozė pasiėmė į ranką Dievo lazdą.
21Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Kai eisi, kad sugrįžtum į Egiptą, žiūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus tuos stebuklus, kuriuos aš įdėjau į tavo ranką; bet aš užkietinsiu jo širdį, kad jis neišleistų tautos.
22Ir sakyk faraonui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Izraelis yra mano sūnus, mano pirmagimis;
23ir aš tau sakau: „Išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; o jei atsisakysi jį paleisti, štai aš užmušiu tavo sūnų, tavo pirmagimį”’“.
24Ir įvyko pakeliui į užeigą, kad VIEŠPATS jį sutiko ir siekė jį nužudyti.
25Tada Sipora, paėmusi aštrų akmenį, nupjovė savo sūnaus apyvarpę ir numetė ją prie jo kojų, ir tarė: „Tu tikrai esi man kruvinas vyras“.
26Tad jis paleido jį; tada ji pasakė: „Kruvinas vyras tu esi dėl apipjaustymo“.
27Ir VIEŠPATS tarė Aaronui: „Eik į dykumą Mozės pasitikti“. Ir jis ėjo, sutiko jį Dievo kalne ir pabučiavo.
28Ir Mozė pasakė Aaronui visus žodžius VIEŠPATIES, kuris jį siuntė, ir visus ženklus, kuriuos jis jam įsakė.
29Ir Mozė su Aaronu nuėję surinko visus Izraelio vaikų vyresniuosius;
30ir Aaronas kalbėjo visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei, ir darė ženklus tautos akyse.
31Ir tauta tikėjo; ir kai jie išgirdo, kad VIEŠPATS aplankė Izraelio vaikus ir kad jis pažvelgė į jų suspaudimą, jie nulenkė savo galvas ir pagarbino.