1Ir toks vyras iš Levio namų ėjo ir ėmė į žmonas Levio dukterį.
2Ir ta moteris pastojo ir pagimdė sūnų; ir kai ji pamatė jį, kad jis buvo gražus vaikas, slėpė jį tris mėnesius.
3Ir nebegalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė jam dėžę iš meldų, apglaistė ją dumblu ir derva ir įdėjo į ją vaiką; ir ji paguldė ją vilkdalgiuose prie upės kranto.
4O jo sesuo stovėjo iš toli, kad žinotų, ką jam padarys.
5Ir faraono duktė nusileido prie upės nusiprausti; o jos panelės vaikščiojo upės pakrante; ir, išvydusi dėžę tarp vilkdalgių, ji pasiuntė savo tarnaitę, kad ją atneštų.
6Ir atidariusi ją ji pamatė vaiką; ir štai kūdikis verkė. Ir ji pasigailėjo jo ir tarė: „Tai vienas iš hebrajų vaikų“.
7Tada jo sesuo tarė faraono dukteriai: „Ar man eiti ir tau pašaukti žindyvę iš hebrajų moterų, kad ji tau žindytų tą vaiką?“
8Ir faraono duktė jai tarė: „Eik“. Ir ta panelė nuėjo ir pašaukė to vaiko motiną.
9Ir faraono duktė jai tarė: „Pasiimk šitą vaiką ir žindyk jį man, o aš tau duosiu tavo uždarbį“. Ir ta moteris paėmė tą vaiką ir jį žindė.
10Ir tas vaikas augo, ir ji atvedė jį faraono dukteriai, ir jis tapo jos sūnus. Ir ji praminė jį vardu Mozė; ir ji tarė: „Kadangi ištraukiau jį iš vandens“.
11Ir įvyko anomis dienomis, kai Mozė buvo suaugęs, jis išėjo pas savo brolius ir žiūrėjo į jų naštas; ir jis pamatė egiptietį, bemušantį vieną iš jo brolių – hebrają.
12Ir šen bei ten apsidairęs ir matydamas, kad nėra nei vieno žmogaus, jis užmušė tą egiptietį ir paslėpė jį smėlyje.
13Ir kai jis išėjo antrą dieną, štai du hebrajų vyrai besivaidijantys; ir jis tarė darančiam neteisybę: „Kodėl muši savo bendrą?“
14O jis tarė: „Kas tave paskyrė mums kunigaikščiu ir teisėju? Ar ketini mane nužudyti, kaip nužudei egiptietį?“ Ir Mozė išsigando ir tarė: „Tikrai šis dalykas yra žinomas“.
15Na, o faraonas tai išgirdęs siekė nužudyti Mozę. Bet Mozė pabėgo nuo faraono veido ir apsigyveno Midjano šalyje; ir jis sėdėjo prie šulinio.
16Na, o Midjano kunigas turėjo septynias dukteris; ir jos atėjusios sėmė vandenį ir pripildė lovius, kad pagirdytų savo tėvo kaimenę.
17Ir atėjo piemenys ir jas nuvarė; bet Mozė atsistojo, joms padėjo ir pagirdė jų kaimenę.
18Ir joms parėjus pas savo tėvą Reuelį, jis tarė: „Kaip yra, kad jūs šiandien taip anksti parėjote?“
19Ir jos tarė: „Egiptietis mus išgelbėjo iš piemenų rankų ir taip pat mums užtektinai prisėmė vandens ir pagirdė kaimenę“.
20Ir jis tarė savo dukterims: „O kur jis yra? Kodėl gi jūs palikote tą vyrą? Pašaukite jį, kad jis valgytų duonos“.
21Ir Mozė sutiko gyventi pas tą žmogų; ir jis davė Mozei savo dukterį Siporą.
22Ir ji pagimdė jam sūnų, o jis praminė jį vardu Geršomas; nes jis sakė: „Aš buvau ateivis svetimoje šalyje“.
23Ir įvyko laikui bėgant, kad mirė Egipto karalius; o Izraelio vaikai dejavo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas dėl vergystės pakilo aukštyn pas Dievą.
24Ir Dievas išgirdo jų dejavimą, ir Dievas atsiminė savo sandorą su Abraomu, su Izaoku ir su Jokūbu.
25Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir Dievas atsižvelgė į juos.