Daniel 12
1 Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais dalykas buvo apreikštas Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltšacaro vardu; ir tas dalykas buvo tikras, bet skirtas laikas buvo tolimas; ir jis suprato tą dalyką, ir turėjo supratimą apie regėjimą.
2 Tomis dienomis aš, Danielius, gedėjau pilnas tris savaites.
3 Nevalgiau geistinos duonos, nei mėsa, nei vynas neįėjo į mano burną, ir aš visiškai nesitepiau, kol išsipildė trys pilnos savaitės.
4 O pirmojo mėnesio dvidešimt ketvirtąją dieną, būdamas ant Hidekelio, didžiosios upės, kranto,
5 aš pakėliau akis ir žiūrėjau, ir štai vienas vyras apsivilkęs linu ir susijuosęs strėnas grynu Ufazo auksu;
6 jo kūnas buvo kaip berilis, jo veidas – kaip žaibo išvaizda, jo akys – kaip ugnies žibintai, jo rankos ir jo kojos – kaip nublizginto vario spalvos, ir jo žodžių balsas – kaip minios balsas.
7 Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą; nes vyrai, kurie buvo su manimi, nematė to regėjimo; bet ant jų nupuolė didelis šiurpulys, kad jie bėgo pasislėpti.
8 Todėl aš pasilikau vienas ir mačiau šitą didį regėjimą, ir manyje nebeliko jėgų; nes mano gražumas manyje pasikeitė į sugedimą, ir manyje nebeliko jėgų.
9 Aš dar išgirdau jo žodžių balsą; ir kai išgirdau jo žodžių balsą, tada aš buvau giliai užmigęs ant veido, veidu į žemę.
10 Ir štai ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir ant mano rankų delnų.
11 Ir jis man tarė: „O Danieliau, didžiai mylimas žmogau, suprask žodžius, kuriuos tau kalbu, ir atsistok tiesiai; nes dabar esu atsiųstas pas tave“. Kai jis man pasakė tą žodį, aš atsistojau drebėdamas.
12 Tada jis man tarė: „Nebijok, Danieliau; nes nuo pirmosios dienos, kai tu nukreipei savo širdį suprasti ir kamuoti save prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.
13 Bet Persijos karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną; bet štai Mykolas, vienas iš vyriausiųjų kunigaikščių, atėjo man padėti; ir aš ten pasilikau prie Persijos karalių.
14 Dabar atėjau, kad duočiau tau suprasti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis; nes regėjimas yra dar daugeliui dienų“.
15 Ir kai jis man pasakė tokius žodžius, aš nuleidau savo veidą į žemę ir pasidariau nebylus.
16 Ir štai vienas, išvaizda panašus į žmonių sūnus, palietė mano lūpas; tada aš atvėriau savo burną ir kalbėjau, ir tariau stovinčiam prieš mane: „O mano viešpatie, dėl regėjimo mane ištiko sielvartas, ir manyje nebeliko jėgų.
17 Nes kaip gali tokio mano viešpaties tarnas kalbėti su tokiu mano viešpačiu? Nes aš, aš tuojau pat netekau jėgų, ir kvapo neliko manyje“.
18 Tada vėl atėjo ir mane palietė tas, kuris atrodė kaip žmogus, ir jis sustiprino mane,
19 ir tarė: „Nebijok, o didžiai mylimas žmogau; tebūna ramybė tau, būk stiprus, taip, būk stiprus“. Ir kai jis man pakalbėjo, aš buvau sustiprintas ir tariau: „Tekalba mano viešpats; nes tu mane sustiprinai“.
20 Tada jis tarė: „Ar žinai, kodėl atėjau pas tave? O dabar grįšiu kovoti su Persijos kunigaikščiu; ir kai būsiu išėjęs, štai ateis Graikijos kunigaikštis.
21 Bet aš tau paskelbsiu tai, kas užrašyta tiesos Rašte; ir nėra nei vieno, kuris laikytųsi su manimi šiuose dalykuose, išskyrus Mykolą, jūsų kunigaikštį“.