1O Saulius, vis tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas aukščiausiąjį kunigą
2ir jo prašė laiškų į Damaską, į sinagogas, kad radęs ką iš to kelio, ar tai vyrus, ar moteris, jis galėtų atvesti juos surištus į Jeruzalę.
3Ir jam bekeliaujant jis priartėjo prie Damasko; ir staiga jį apšvietė šviesa iš dangaus,
4ir jis nukrito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“
5Ir jis tarė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ O Viešpats tarė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji; sunku tau spyriotis prieš dyglius“.
6Ir jis drebėdamas bei apstulbęs tarė: „Viešpatie, ką tu nori, kad aš padaryčiau?“ Ir Viešpats jam tarė: „Kelkis ir eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti“.
7O vyrai, kurie su juo keliavo, stovėjo nebylūs, girdėdami balsą, bet nieko nematydami.
8Ir Saulius atsikėlė nuo žemės; ir atmerkęs akis nieko nematė, bet jie vedė jį už rankos ir atvedė į Damaską.
9Ir tris dienas jis buvo neregintis ir nei valgė, nei gėrė.
10O Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas; ir jam regėjime Viešpats tarė: „Ananijau!“ Ir jis tarė: „Štai aš čia, Viešpatie“.
11Ir Viešpats jam tarė: „Kelkis ir eik į gatvę, kuri vadinama Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis vieno, vadinamo Sauliumi iš Tarso, nes štai jis meldžiasi
12ir regėjime matė vyrą, vardu Ananijas, įeinantį ir uždedantį ant jo savo ranką, kad jis atgautų regėjimą“.
13Tada Ananijas atsakė: „Viešpatie, aš iš daugelio girdėjau apie šitą vyrą, kiek daug pikto jis padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje;
14ir čia jis turi įgaliojimą iš vyriausiųjų kunigų surišti visus, kurie šaukiasi tavo vardo“.
15Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra išrinktasis indas man, kad neštų mano vardą pagonių, karalių ir Izraelio vaikų akivaizdoje,
16nes aš jam parodysiu, kokius didžius dalykus jis turės kentėti dėl mano vardo“.
17Ir Ananijas nuėjo ir įėjo į namus; ir uždėdamas ant jo savo rankas, tarė: „Broli Sauliau, Viešpats – Jėzus, kuris pasirodė kelyje tau ateinant, siuntė mane, kad atgautum savo regėjimą ir būtum pripildytas Šventosios DVASIOS“.
18Ir tuojau nuo jo akių nukrito tarsi žvynai; ir jis kaipmat praregėjo, kėlėsi ir buvo pakrikštytas.
19Ir gavęs valgio jis sustiprėjo. Paskui kiek tai dienų Saulius buvo su mokiniais, esančiais Damaske.
20Ir tuojau jis skelbė sinagogose Kristų, kad jis yra Dievo Sūnus.
21Bet visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi ir tarė: „Ar jis ne tas, kuris naikino tuos, kurie Jeruzalėje šaukėsi šio vardo, ir čia atėjo tuo tikslu, kad juos surištus vestų pas vyriausiuosius kunigus?“
22Bet Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį žydams, gyvenantiems Damaske, įrodydamas, kad šitas yra tas Kristus“.
23Ir po to, kai išsipildė daug dienų, žydai tarėsi jį nužudyti,
24bet jų tykojimas buvo Sauliui žinomas. Ir jie saugojo vartus dieną ir naktį, kad jį nužudytų.
25Tada mokiniai paėmė jį naktį ir nuleido žemyn per sieną pintinėje.
26O atėjęs į Jeruzalę Saulius bandė prisijungti prie mokinių, bet jie visi jo bijojo ir netikėjo, kad jis buvo mokinys.
27Bet Barnabas paėmė jį ir atvedė pas apaštalus bei papasakojo jiems, kaip jis kelyje matė Viešpatį ir kad jis kalbėjo su juo, ir kaip jis Damaske drąsiai skelbė Jėzaus vardu.
28Ir jis buvo su jais įeidamas ir išeidamas Jeruzalėje.
29Ir jis drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu ir ginčijosi su graikais, bet jie ketino jį užmušti.
30Tai sužinoję broliai nugabeno jį žemyn į Cezarėją ir išsiuntė jį į Tarsą.
31Tada bažnyčios po visą Judėją, Galilėją ir Samariją ilsėjosi ir statydinosi; ir dauginosi vaikščiodamos Viešpaties baimėje bei Šventosios DVASIOS paguodoje.
32Ir įvyko, kai Petras ėjo per visas vietas, jis atėjo žemyn ir pas šventuosius, kurie gyveno Lydoje.
33Ir ten jis užtiko vieną žmogų, vardu Enėjas, kuris laikėsi savo patale aštuonis metus ir sirgo paralyžiumi.
34Ir Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave: kelkis ir pasiklok patalą“. Ir jis tuojau atsikėlė.
35Ir visi, kurie gyveno Lydoje bei Sarone, pamatė jį ir atsigręžė į Viešpatį.
36Na, o Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, kas išvertus vadinama Dorka; ši moteris buvo pilna gerų darbų ir išmaldos darbų, kuriuos ji darė.
37Ir įvyko tomis dienomis, kad ji susirgo ir mirė; nuplovę ją jie paguldė į aukštutinį kambarį.
38Ir kadangi Lyda buvo arti Jopės, mokiniai išgirdę, kad ten buvo Petras, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas ateitų pas juos.
39Tada Petras pakilo ir nuėjo su jais. Kai jis atėjo, jie atvedė jį į aukštutinį kambarį; ir visos našlės sustojo prie jo verkdamos ir rodydamos marškinius bei rūbus, kuriuos padarė Dorka, kol dar buvo su jomis.
40Bet Petras jas visas išvarė ir atsiklaupė bei meldėsi; ir atsisukęs į kūną tarė: „Tabita, kelkis“. Ir ji atmerkė savo akis ir pamačiusi Petrą atsisėdo.
41Ir jis padavė jai savo ranką ir ją pakėlė, ir pakvietęs šventuosius bei našles pristatė ją gyvą.
42Ir tai buvo žinoma visoje Jopėje; ir daugelis įtikėjo į Viešpatį.
43Ir įvyko, kad jis daug dienų pasiliko Jopėje pas vieną Simoną, kailiadirbį.