1Cezarėjoje buvo vienas vyras, vardu Kornelijus, šimtininkas pulko, vadinamo italų,
2pamaldus vyras ir Dievo bijantis su visais savo namais, kuris davė daug išmaldų tautai ir visuomet meldėsi Dievui.
3Apie devintą valandą dienos jis regėjime aiškiai matė pas jį įeinantį Dievo angelą ir jam sakantį: „Kornelijau!“
4O į jį pasižiūrėjęs jis išsigando ir tarė: „Kas yra, Viešpatie?“ Ir jis tarė jam: „Tavo maldos ir tavo išmaldos pakilo Dievo akivaizdon prisiminimui.
5Ir dabar pasiųsk vyrus į Jopę ir pakviesk tokį Simoną, kurio pravardė Petras:
6jis apsistojęs pas tokį Simoną kailiadirbį, kurio namai yra pajūryje – jis tau pasakys, ką turi daryti“.
7Ir kai angelas, kuris kalbėjo Kornelijui, buvo išėjęs, jis pašaukė du savo namiškių tarnus ir dievobaimingą kareivį iš tų, kurie nuolat jam patarnavo;
8ir paskelbęs jiems visa tai, jis pasiuntė juos į Jopę.
9Rytojaus dieną, jiems keliaujant ir artėjant prie miesto, apie šeštą valandą Petras užlipo ant namo stogo melstis;
10ir jis labai išalko ir norėjo valgyti, bet kol jie ruošė, jis pateko į transą
11ir pamatė atsivėrusį dangų bei kažkokį indą, nusileidžiantį pas jį, tarsi didelę drobulę, pririštą už keturių kampų ir nuleidžiamą ant žemės,
12kuriame buvo visokiausių keturkojų žemės gyvulių, laukinių žvėrių, šliaužojančių būtybių ir oro skrajūnų.
13Ir jam atėjo balsas: „Kelkis, Petrai; užmušk ir valgyk“.
14Bet Petras tarė: „Ne, Viešpatie; nes aš niekada nevalgiau nieko prasto ar nešvaraus“.
15Ir jam antrą kartą vėl kalbėjo balsas: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink prastu“.
16Tai buvo padaryta triskart; ir indas buvo vėl paimtas į dangų.
17Na, o kol Petras abejojo savyje, ką šis jo matytas regėjimas turėtų reikšti, štai vyrai, kurie buvo pasiųsti nuo Kornelijaus, išsiklausinėjo apie Simono namus ir stovėjo prie vartų,
18ir pašaukę paklausė, ar Simonas, kuris pramintas Petru, čia apsistojęs.
19Kol Petras tebemąstė apie tą regėjimą, Dvasia jam tarė: „Štai trys vyrai tavęs ieško.
20Todėl kelkis, nusileisk ir eik su jais nei kiek neabejodamas, nes aš juos siunčiau“.
21Tada Petras nusileido pas vyrus, kurie buvo jam siųsti nuo Kornelijaus, ir tarė: „Štai aš esu tas, kurio ieškote; dėl kokios priežasties jūs atėjote?“
22Ir jie tarė: „Šimtininkas Kornelijus, teisingas vyras ir bijantis Dievo, ir turintis gerą atsiliepimą visos žydų tautos tarpe, buvo perspėtas iš Dievo per šventąjį angelą, kad pasiųstų pakviesti tave į savo namus ir išklausytų tavo žodžių“.
23Tada jis juos pakvietė vidun ir priglaudė. O rytojaus dieną Petras išėjo su jais, ir jį lydėjo kai kurie broliai iš Jopės.
24O sekančią dieną jie įėjo į Cezarėją. Ir Kornelijus jų laukė, ir buvo susikvietęs savo gimines bei artimus draugus.
25Ir Petrui įeinant Kornelijus jį pasitiko, parpuolė prie jo kojų ir jį pagarbino.
26Bet Petras jį pakėlė, sakydamas: „Stokis; aš taip pat esu žmogus“.
27Ir su juo kalbėdamas jis įėjo ir rado daug susirinkusių.
28Ir jis tarė jiems: „Jūs žinote, kad žmogui, kuris yra žydas, neteisėta bendrauti arba ateiti pas kitatautį; bet Dievas man parodė, kad aš jokio žmogaus nevadinčiau prastu ar nešvariu.
29Todėl, kai tik buvau pasiųstas, atėjau pas jus be prieštaravimų; todėl klausiu, kokiu tikslu jūs pasiuntėte manęs pakviesti?“
30Ir Kornelijus tarė: „Prieš keturias dienas pasninkavau iki šios valandos; o devintą valandą meldžiausi savo namuose, ir štai prieš mane atsistojo vyras skaisčiais drabužiais
31ir tarė: ‘Kornelijau, tavo malda išgirsta ir tavo išmaldos prisimintos Dievo akyse.
32Todėl pasiųsk į Jopę ir pasikviesk čia Simoną, kurio pravardė Petras; jis prisiglaudęs tokio Simono kailiadirbio namuose pajūryje; atėjęs jis tau kalbės’.
33Todėl aš tuojau pasiunčiau pas tave; ir tu gerai padarei, kad atėjai. Todėl dabar mes čia visi esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume viską, kas tau yra Dievo įsakyta“.
34Tada Petras atvėrė savo burną ir tarė: „Iš tiesų matau, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis,
35bet kiekvienoje tautoje tas, kuris jo bijo ir daro teisumą, yra jam priimtinas.
36Žodį, kurį Dievas siuntė Izraelio vaikams, skelbdamas taiką per Jėzų Kristų (jis yra visų Viešpats),
37tą žodį, aš sakau, jūs žinote; kuris buvo paskelbtas po visą Judėją ir prasidėjo nuo Galilėjos po krikšto, kurį skelbė Jonas;
38kaip Dievas patepė Šventąja DVASIA ir jėga Jėzų iš Nazareto, kuris ėjo aplinkui darydamas gera ir gydydamas visus, kurie buvo velnio engiami; nes Dievas buvo su juo.
39Ir mes esame liudytojai visko, ką jis padarė žydų šalyje ir Jeruzalėje; kurį jie nužudė ir pakabino ant medžio;
40jį Dievas prikėlė trečią dieną ir atvirai jį apreiškė;
41ne visai tautai, bet liudytojams, Dievo anksčiau išrinktiems – mums, kurie valgėme ir gėrėme su juo po to, kai jis prisikėlė iš numirusiųjų.
42Ir jis įsakė mums skelbti tautai bei liudyti, kad tai jis, kuris yra Dievo paskirtas būti gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.
43Jį liudija visi pranašai, kad per jo vardą kiekvienas, kuris į jį tiki, gaus nuodėmių atleidimą“.
44Kol Petras dar kalbėjo tuos žodžius, Šventoji DVASIA nupuolė ant visų tų, kurie klausėsi žodžio.
45Ir tie iš apipjaustymo, kurie tikėjo, kurie atėjo su Petru, buvo apstulbinti, kadangi ant pagonių irgi buvo išlieta Šventosios DVASIOS dovana.
46Nes jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą. Tada Petras atsakė:
47„Argi gali kas uždrausti vandenį, kad nebūtų pakrikštyti tie, kurie gavo Šventąją DVASIĄ kaip ir mes?“
48Ir jis įsakė jiems, kad būtų pakrikštyti Viešpaties vardu. Tada jie maldavo jį pasilikti keletą dienų.