Acts 20
1 Ir triukšmui paliovus Paulius pasikvietė mokinius, juos apkabino ir išėjo, kad vyktų į Makedoniją.
2 Ir perėjęs tas vietoves ir suteikęs jiems daug paskatinimo, jis atėjo į Graikiją
3 ir ten pasiliko tris mėnesius. Ir kai jam besiruošiant plaukti į Siriją, žydai jo tykojo, jis nusprendė grįžti per Makedoniją.
4 Ir į Aziją jį lydėjo Sopateris iš Berėjos; o iš tesalonikiečių Aristarchas ir Sekundas; ir Gajus iš Derbės, ir Timotiejus; o iš Azijos Tichikas ir Trofimas.
5 Šitie, pirma nuėję, laukė mūsų Troadoje.
6 O po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadą; kur pasilikome septynias dienas.
7 Ir pirmąją savaitės dieną, kai mokiniai susirinko laužyti duonos, Paulius jiems skelbė, pasiruošęs rytojaus dieną išeiti; ir užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.
8 Ir buvo daug šviesų aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę.
9 Ir lange sėdėjo vienas jaunuolis, vardu Eutichas, užmigęs giliu miegu; ir Pauliui ilgai beskelbiant, jis nugrimzdo į miegą ir nukrito iš trečio aukšto, ir buvo pakeltas negyvas.
10 O Paulius nuėjo žemyn, užkrito ant jo ir jį apkabinęs tarė: „Nebūkite sunerimę; nes jo gyvybė yra jame“.
11 Taigi jis, vėl atėjęs į viršų, laužęs duoną, valgęs ir pakalbėjęs ilgą laiko tarpą, net iki aušros, taip išėjo.
12 Ir jie atvedė jaunuolį gyvą ir buvo nemenkai paguosti.
13 Ir mes pirma nuėjome į laivą ir išplaukėme į Asą, ten ketindami pasiimti Paulių, nes jis taip nurodė, pats ketindamas eiti pėsčiomis.
14 Ir kai jis susitiko su mumis Asoje, mes jį pasiėmėme ir atvykome į Mitilėnę.
15 Ir mes iš ten išplaukėme ir sekančią dieną atvykome priešais Chiją; o sekančią dieną mes atvykome į Samosą ir pasilikome Trogiliume; ir sekančią dieną mes atvykome į Miletą.
16 Nes Paulius buvo nusprendęs praplaukti Efezą, kadangi jis nenorėjo praleisti laiko Azijoje; nes jis skubėjo, jei būtų jam įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.
17 Ir iš Mileto jis pasiuntė į Efezą ir pakvietė bažnyčios vyresniuosius.
18 Ir kai jie pas jį atėjo, jis tarė jiems: „Jūs žinote nuo pirmos dienos, kai atėjau į Aziją, koks aš buvau su jumis visais laikotarpiais,
19 tarnaudamas Viešpačiui su visu nuolankumu ir daugeliu ašarų, ir pagundų, kurios ištiko mane dėl žydų tykojimo;
20 ir kaip aš neužlaikiau nieko, kas buvo jums naudinga, bet jums paskelbiau ir jus mokiau viešai bei iš namų į namus,
21 liudydamas tiek žydams, tiek ir graikams atgailą link Dievo ir tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
22 O štai dabar aš dvasioje sukaustytas einu į Jeruzalę nežinodamas, kas mane ten ištiks;
23 tiktai Šventoji DVASIA liudija kiekviename mieste sakydama, kad manęs laukia pančiai ir vargai.
24 Bet niekas iš šitų dalykų manęs neišjudina, ir nebranginu savo gyvybės, idant užbaigčiau savo bėgimą su džiaugsmu ir tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus, kad liudyčiau Dievo malonės evangeliją.
25 O dabar štai aš žinau, kad jūs visi, tarp kurių aš ėjau skelbdamas Dievo karalystę, nebematysite mano veido.
26 Todėl liudiju jums šią dieną, kad aš esu tyras nuo visų žmonių kraujo.
27 Nes aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo sumanymų.
28 Todėl žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai Šventoji DVASIA paskyrė jus prižiūrėtojais, ganyti Dievo bažnyčią, kurią jis nusipirko savo krauju.
29 Nes aš žinau tai, kad po mano išėjimo tarp jūsų įeis smarkūs vilkai, nesigailintys kaimenės.
30 Taip pat ir iš jūsų pakils vyrai, kalbantys iškreiptus dalykus, kad patrauktų mokinius paskui save.
31 Todėl budėkite ir prisiminkite, kad per tris metus naktį ir dieną nepalioviau įspėjinėti kiekvieno su ašaromis.
32 O dabar, broliai, aš pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus pastatyti ir duoti jums paveldą tarp visų tų, kurie yra pašvęsti.
33 Negeidžiau niekieno sidabro ar aukso, ar drabužio.
34 Taip, jūs patys žinote, kad šitos rankos tarnavo mano reikmėms ir tiems, kurie buvo su manimi.
35 Aš visa jums parodžiau, kad šitaip triūsdami jūs turite paremti silpnuosius ir prisiminti Viešpaties Jėzaus žodžius, kaip jis sakė: ‘Labiau palaiminta duoti, negu imti’“.
36 Ir taip pakalbėjęs jis atsiklaupė ir su jais visais pasimeldė.
37 Ir jie visi smarkiai verkė, puolė Pauliui ant kaklo ir jį bučiavo,
38 labiausiai liūdėdami dėl jo pasakytų žodžių, kad jie nebematys jo veido. Ir jie palydėjo jį į laivą.