Acts 19
1 Ir įvyko, kad Apolui esant Korinte, Paulius, perėjęs per aukštutines sritis, atėjo į Efezą ir suradęs kai kuriuos mokinius
2 tarė jiems: „Ar nuo tada, kai įtikėjote, gavote Šventąją DVASIĄ?“ Ir jie tarė jam: „Mes net negirdėjome, kad yra kokia tai Šventoji DVASIA“.
3 Ir jis tarė jiems: „Į ką tuomet esate pakrikštyti?“ O jie tarė: „Į Jono krikštą“.
4 Tada Paulius tarė: „Jonas iš tikrųjų krikštijo atgailos krikštu, sakydamas tautai, kad jie tikėtų tą, kuris turi po jo ateiti, tai yra, Kristų Jėzų“.
5 Kai jie tai išgirdo, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
6 Ir kai Paulius uždėjo ant jų savo rankas, ant jų atėjo Šventoji DVASIA; ir jie kalbėjo kalbomis bei pranašavo.
7 O viso vyrų buvo apie dvylika.
8 Ir jis įėjo į sinagogą ir per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, diskutuodamas bei įtikinėdamas tai, kas apie Dievo karalystę.
9 Tačiau kai nekurie užkietėjo ir netikėjo, bet kalbėjo pikta daugybės akivaizdoje apie tą kelią, jis nuo jų pasitraukė ir atskyrė mokinius, kasdien diskutuodamas Tirano mokykloje.
10 Ir tai truko dvejus metus; taip, kad visi, gyvenantys Azijoje, žydai ir graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.
11 Ir Dievas Pauliaus rankomis darė ypatingus stebuklus;
12 taip, kad nuo jo kūno ant ligonių buvo nešamos nosinės arba prijuostės, ir ligos pasitraukdavo nuo jų, ir piktosios dvasios iš jų išeidavo.
13 Tada kai kurie žydai klajūnai, egzorcistai, apsiėmė pašaukti Viešpaties Jėzaus vardą tiems, kurie turėjo piktąsias dvasias, sakydami: „Mes prisaikdiname jus per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.
14 Ir kurie taip darė, buvo septyni sūnūs tokio Skevo, žydo ir vyriausiojo iš kunigų.
15 O piktoji dvasia atsiliepdama tarė: „Jėzų aš pažįstu ir Paulių pažįstu; bet kas esate jūs?“
16 Ir tas žmogus, kuriame buvo piktoji dvasia, šoko ant jų ir juos nugalėjo, ir juos įveikė taip, kad jie pabėgo iš tų namų nuogi ir sužeisti.
17 Ir tai tapo žinoma visiems žydams ir taipogi graikams, gyvenantiems Efeze; ir juos visus apėmė baimė, ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18 Ir daugelis, kurie įtikėjo, atėjo ir išpažino, ir apsakė savo darbus.
19 Taip pat daugelis iš tų, kurie užsiiminėjo keistais mokslais, sunešė savo knygas ir sudegino jas visų akivaizdoje; ir jie apskaičiavo jų vertę, ir ji radosi penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.
20 Taip galingai augo Dievo žodis ir ėmė viršų.
21 Pasibaigus šitiems dalykams, Paulius nusprendė dvasioje, perėjęs per Makedoniją ir Achają, eiti į Jeruzalę, sakydamas: „Ten pabuvęs aš turiu pamatyti ir Romą“.
22 Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du iš tų, kurie jam tarnavo, Timotiejų ir Erastą; bet jis pats laikotarpiui pasiliko Azijoje.
23 Ir tuo pačiu metu kilo nemažas sąmyšis dėl to kelio.
24 Nes vienas, vardu Demetrijus, sidabrakalys, kuris darė sidabrines šventyklas Dianai, nešė nemažą pelną amatininkams;
25 kuriuos jis susikvietė kartu su panašaus verslo darbininkais ir tarė: „Ponai, jūs žinote, kad iš šito amato mes turime savo gerovę.
26 Be to, jūs matote ir girdite, kad ne vien tik Efeze, bet beveik visoje Azijoje šitas Paulius įtikino ir nukreipė daug žmonių, sakydamas, kad tie, kurie padaryti rankomis, nėra dievai,
27 todėl ne vien šis mūsų amatas yra pavojuje tapti beverčiu; bet ir didžiosios deivės Dianos šventykla bus paniekinta, ir bus sunaikinta jos didybė, kurią garbina visa Azija ir pasaulis“.
28 Ir kai jie išgirdo šiuos pasakymus, jie buvo pilni rūstybės ir šaukė sakydami: „Didi efeziečių Diana!“
29 Ir visas miestas prisipildė sąmyšio; ir pasigavę vyrus iš Makedonijos, Pauliaus kelionės palydovus Gajų ir Aristarchą, jie vieningai veržėsi į teatrą.
30 Ir kai Paulius norėjo įeiti pas liaudį, mokiniai jam neleido.
31 Ir vieni iš Azijos vyriausiųjų, kurie buvo jo draugai, pasiuntė pas jį, prašydami jo, kad jis nedrįstų pats eiti į teatrą.
32 Taigi vieni šaukė viena, o kiti kita, nes susirinkimas buvo sumišęs; ir didesnė dalis nežinojo, kodėl jie susirinko.
33 Ir jie ištempė iš minios Aleksandrą, žydams jį stumiant į priekį. Ir Aleksandras pamojo ranka ir norėjo liaudžiai pasakyti apsigynimo kalbą.
34 Bet kai jie sužinojo, kad jis buvo žydas, visi vienu balsu apie dvi valandas šaukė: „Didi efeziečių Diana!“
35 Ir kai miesto raštininkas nuramino liaudį, jis tarė: „Efezo vyrai, kas gi yra toks žmogus, kuris nežinotų, kad efeziečių miestas yra garbintojas didžiosios deivės Dianos ir atvaizdo, nukritusio iš Jupiterio?
36 Tad kadangi tam negalima prieštarauti, jūs turite būti ramūs ir nieko nedaryti neapgalvotai.
37 Nes jūs čia atvedėte šituos vyrus, kurie nėra nei bažnyčių plėšikai, nei jūsų deivės piktžodžiautojai.
38 Todėl, jei Demetrijus ir su juo esantys amatininkai turi reikalą prieš ką nors, teismas yra atviras, ir yra vietininkai: tegul jie skundžia vienas kitą.
39 Bet jei ko nors ieškote dėl kitų reikalų, tai bus nuspręsta teisėtame susirinkime.
40 Nes mes esame pavojuje būti teisiami dėl šios dienos triukšmo, nesant jokiai priežasčiai, kuria mes galėtume pasiaiškinti dėl šio susibūrimo“.
41 Ir taip pakalbėjęs, jis paleido susirinkimą.