1Ir įvyko, kad Apolui esant Korinte, Paulius, perėjęs per aukštutines sritis, atėjo į Efezą ir suradęs kai kuriuos mokinius
2tarė jiems: „Ar nuo tada, kai įtikėjote, gavote Šventąją DVASIĄ?“ Ir jie tarė jam: „Mes net negirdėjome, kad yra kokia tai Šventoji DVASIA“.
3Ir jis tarė jiems: „Į ką tuomet esate pakrikštyti?“ O jie tarė: „Į Jono krikštą“.
4Tada Paulius tarė: „Jonas iš tikrųjų krikštijo atgailos krikštu, sakydamas tautai, kad jie tikėtų tą, kuris turi po jo ateiti, tai yra, Kristų Jėzų“.
5Kai jie tai išgirdo, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
6Ir kai Paulius uždėjo ant jų savo rankas, ant jų atėjo Šventoji DVASIA; ir jie kalbėjo kalbomis bei pranašavo.
7O viso vyrų buvo apie dvylika.
8Ir jis įėjo į sinagogą ir per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, diskutuodamas bei įtikinėdamas tai, kas apie Dievo karalystę.
9Tačiau kai nekurie užkietėjo ir netikėjo, bet kalbėjo pikta daugybės akivaizdoje apie tą kelią, jis nuo jų pasitraukė ir atskyrė mokinius, kasdien diskutuodamas Tirano mokykloje.
10Ir tai truko dvejus metus; taip, kad visi, gyvenantys Azijoje, žydai ir graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.
11Ir Dievas Pauliaus rankomis darė ypatingus stebuklus;
12taip, kad nuo jo kūno ant ligonių buvo nešamos nosinės arba prijuostės, ir ligos pasitraukdavo nuo jų, ir piktosios dvasios iš jų išeidavo.
13Tada kai kurie žydai klajūnai, egzorcistai, apsiėmė pašaukti Viešpaties Jėzaus vardą tiems, kurie turėjo piktąsias dvasias, sakydami: „Mes prisaikdiname jus per Jėzų, kurį skelbia Paulius“.
14Ir kurie taip darė, buvo septyni sūnūs tokio Skevo, žydo ir vyriausiojo iš kunigų.
15O piktoji dvasia atsiliepdama tarė: „Jėzų aš pažįstu ir Paulių pažįstu; bet kas esate jūs?“
16Ir tas žmogus, kuriame buvo piktoji dvasia, šoko ant jų ir juos nugalėjo, ir juos įveikė taip, kad jie pabėgo iš tų namų nuogi ir sužeisti.
17Ir tai tapo žinoma visiems žydams ir taipogi graikams, gyvenantiems Efeze; ir juos visus apėmė baimė, ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas.
18Ir daugelis, kurie įtikėjo, atėjo ir išpažino, ir apsakė savo darbus.
19Taip pat daugelis iš tų, kurie užsiiminėjo keistais mokslais, sunešė savo knygas ir sudegino jas visų akivaizdoje; ir jie apskaičiavo jų vertę, ir ji radosi penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.
20Taip galingai augo Dievo žodis ir ėmė viršų.
21Pasibaigus šitiems dalykams, Paulius nusprendė dvasioje, perėjęs per Makedoniją ir Achają, eiti į Jeruzalę, sakydamas: „Ten pabuvęs aš turiu pamatyti ir Romą“.
22Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du iš tų, kurie jam tarnavo, Timotiejų ir Erastą; bet jis pats laikotarpiui pasiliko Azijoje.
23Ir tuo pačiu metu kilo nemažas sąmyšis dėl to kelio.
24Nes vienas, vardu Demetrijus, sidabrakalys, kuris darė sidabrines šventyklas Dianai, nešė nemažą pelną amatininkams;
25kuriuos jis susikvietė kartu su panašaus verslo darbininkais ir tarė: „Ponai, jūs žinote, kad iš šito amato mes turime savo gerovę.
26Be to, jūs matote ir girdite, kad ne vien tik Efeze, bet beveik visoje Azijoje šitas Paulius įtikino ir nukreipė daug žmonių, sakydamas, kad tie, kurie padaryti rankomis, nėra dievai,
27todėl ne vien šis mūsų amatas yra pavojuje tapti beverčiu; bet ir didžiosios deivės Dianos šventykla bus paniekinta, ir bus sunaikinta jos didybė, kurią garbina visa Azija ir pasaulis“.
28Ir kai jie išgirdo šiuos pasakymus, jie buvo pilni rūstybės ir šaukė sakydami: „Didi efeziečių Diana!“
29Ir visas miestas prisipildė sąmyšio; ir pasigavę vyrus iš Makedonijos, Pauliaus kelionės palydovus Gajų ir Aristarchą, jie vieningai veržėsi į teatrą.
30Ir kai Paulius norėjo įeiti pas liaudį, mokiniai jam neleido.
31Ir vieni iš Azijos vyriausiųjų, kurie buvo jo draugai, pasiuntė pas jį, prašydami jo, kad jis nedrįstų pats eiti į teatrą.
32Taigi vieni šaukė viena, o kiti kita, nes susirinkimas buvo sumišęs; ir didesnė dalis nežinojo, kodėl jie susirinko.
33Ir jie ištempė iš minios Aleksandrą, žydams jį stumiant į priekį. Ir Aleksandras pamojo ranka ir norėjo liaudžiai pasakyti apsigynimo kalbą.
34Bet kai jie sužinojo, kad jis buvo žydas, visi vienu balsu apie dvi valandas šaukė: „Didi efeziečių Diana!“
35Ir kai miesto raštininkas nuramino liaudį, jis tarė: „Efezo vyrai, kas gi yra toks žmogus, kuris nežinotų, kad efeziečių miestas yra garbintojas didžiosios deivės Dianos ir atvaizdo, nukritusio iš Jupiterio?
36Tad kadangi tam negalima prieštarauti, jūs turite būti ramūs ir nieko nedaryti neapgalvotai.
37Nes jūs čia atvedėte šituos vyrus, kurie nėra nei bažnyčių plėšikai, nei jūsų deivės piktžodžiautojai.
38Todėl, jei Demetrijus ir su juo esantys amatininkai turi reikalą prieš ką nors, teismas yra atviras, ir yra vietininkai: tegul jie skundžia vienas kitą.
39Bet jei ko nors ieškote dėl kitų reikalų, tai bus nuspręsta teisėtame susirinkime.
40Nes mes esame pavojuje būti teisiami dėl šios dienos triukšmo, nesant jokiai priežasčiai, kuria mes galėtume pasiaiškinti dėl šio susibūrimo“.
41Ir taip pakalbėjęs, jis paleido susirinkimą.