Acts 17
1 Na, o perėję Amfipolį ir Apoloniją jie atėjo į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga;
2 ir kaip buvo pratęs, Paulius įėjo pas juos ir tris sabato dienas samprotavo su jais iš Raštų,
3 atverdamas ir tvirtindamas, kad Kristui reikėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių; ir kad: „Šis Jėzus, kurį aš jums skelbiu, yra Kristus“.
4 Ir kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo; ir didelė minia dievobaimingų graikų, ir nemažai viršiausiųjų moterų.
5 Bet žydai, kurie netikėjo, apimti pavydo pasiėmė niekingų nešvankių vyrų ir surinkę būrį sukėlė visame mieste triukšmą, ir užpuolė Jasono namus, ir siekė išvesti juos pas liaudį.
6 Bet jų neradę tempė Jasoną ir kai kuriuos brolius pas miesto valdovus, šaukdami: „Šitie, kurie apvertė pasaulį aukštyn kojomis, ir čia yra atėję;
7 kuriuos Jasonas priėmė; ir šitie visi daro priešingai ciesoriaus įsakams sakydami, kad yra kitas karalius, toks Jėzus“.
8 Ir jie trikdė liaudį bei miesto valdovus jiems tai girdint.
9 Ir paėmę iš Jasono ir kitų garantą, jie paleido juos.
10 Ir broliai tuojau išsiuntė Paulių ir Silą nakčia į Berėją; kurie, ten atėję, nuėjo į žydų sinagogą.
11 Šitie buvo kilnesni negu tie Tesalonikoje tuo, kad jie priėmė žodį visu noringumu ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip ir yra.
12 Todėl daugelis iš jų įtikėjo; taip pat iš garbingų graikų moterų ir iš vyrų – nemažai.
13 Bet kai Tesalonikos žydai sužinojo, kad Dievo žodis buvo Pauliaus skelbiamas Berėjoje, jie ir ten atėjo bei sukurstė liaudį.
14 Ir tada broliai tuoj pat išsiuntė Paulių eiti neva iki jūros; bet Silas ir Timotiejus vis dar ten pasiliko.
15 Ir tie, kurie lydėjo Paulių, atgabeno jį į Atėnus ir, gavę įsakymą Silui ir Timotiejui kuo greičiau pas jį ateiti, išvyko.
16 Na, o kol Paulius laukė jų Atėnuose, jo dvasia jame susierzino, kai jis pamatė miestą visiškai atiduotą stabmeldystei.
17 Todėl jis diskutavo sinagogoje su žydais ir su dievobaimingais asmenimis, ir kas dieną turguje su tais, kurie su juo susitikdavo.
18 Tuomet kai kurie epikiūrininkų ir stoikų filosofai su juo susirėmė. Ir kai kurie sakė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Dar kiti: „Jis atrodo esąs svetimų dievų skelbėjas“, nes jis skelbė jiems Jėzų ir prisikėlimą.
19 Ir jie paėmė jį ir atvedė į Areopagą, sakydami: „Ar galime sužinoti, kas tai per naujas mokslas, apie kurį tu kalbi?
20 Nes tu mūsų ausims pateiki svetimų dalykų; todėl mes norime sužinoti, ką jie reiškia“
21 (nes visi atėniečiai ir ten esantys ateiviai neleisdavo laiko niekam kitam, o tik tam, kad pasakotų arba išgirstų ką nors naujo).
22 Tada Paulius atsistojo Marso kalvos viduryje ir tarė: „Atėnų vyrai, aš matau, kad visame kame jūs esate pernelyg prietaringi.
23 Nes praeidamas ir matydamas jūsų apeigas aš radau aukurą su šiuo užrašu: ‘NEŽINOMAM DIEVUI’. Taigi, kurį jūs nežinodami garbinate, tą aš jums skelbiu.
24 Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, kadangi jis yra dangaus ir žemės Viešpats, negyvena rankomis padarytose šventyklose;
25 nei garbinamas žmonių rankomis, tarsi jam ko nors reikia, kadangi jis visiems duoda gyvybę ir kvėpavimą, ir viską;
26 ir iš vieno kraujo padarė visas žmonių tautas gyventi ant viso žemės paviršiaus, ir nustatė anksčiau paskirtus laikus ir jų būsto ribas;
27 kad jie ieškotų Viešpaties, galbūt jie apčiuoptų jį ir jį atrastų, nors jis nėra toli nuo kiekvieno iš mūsų;
28 nes jame mes gyvename ir judame, ir turime savo būtį; kaip ir kai kurie iš jūsų pačių poetų yra pasakę: ‘Nes mes taipogi esame jo palikuonys’.
29 Tad kadangi mes esame Dievo palikuonys, mes neturime manyti, kad Dievystė yra panaši į auksą ar sidabrą, ar akmenį, išraižytą meniškai ir žmogaus sumanymu.
30 Ir Dievas nekreipė dėmesio į šito nežinojimo laikus; bet dabar visur visiems žmonėms įsako atgailauti,
31 nes jis nustatė dieną, kurioje teis pasaulį teisumu per tą vyrą, kurį yra paskyręs; apie tai jis yra visiems garantavęs tuo, kad prikėlė jį iš numirusiųjų“.
32 Ir kai jie išgirdo apie mirusiųjų prisikėlimą, vieni šaipėsi, o kiti sakė: „Apie tai mes tavęs dar paklausysime“.
33 Taigi Paulius išėjo iš jų tarpo.
34 Tačiau kai kurie vyrai prilipo prie jo ir įtikėjo; tarp kurių buvo areopagietis Dionizas ir moteris, vardu Damaris, ir kiti su jais.