1Tuomet jis atėjo į Derbę ir Listrą; ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, sūnus tokios moters, kuri buvo žydė ir tikėjo; bet jo tėvas buvo graikas;
2apie jį buvo gerai atsiliepta brolių, esančių Listroje ir Ikonijuje.
3Paulius norėjo, kad jis išvyktų su juo; ir paėmęs jį apipjaustė dėl žydų, buvusių tose vietose, nes jie visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas.
4Ir eidami per miestus jie perdavė jiems laikytis įsakų, nustatytų apaštalų ir vyresniųjų, esančių Jeruzalėje.
5Ir taip bažnyčios buvo sutvirtintos tikėjime ir kasdien augo skaičiumi.
6Na, o perėję Frigiją ir Galatijos kraštą, ir Šventajai DVASIAI uždraudus jiems skelbti žodį Azijoje,
7po to atėję į Myziją jie bandė eiti į Bitiniją, bet Dvasia jiems neleido.
8Ir jie, praeidami pro Myziją, atėjo žemyn į Troadą.
9Ir naktį Pauliui pasirodė regėjimas: stovėjo vyras iš Makedonijos ir meldė jo, sakydamas: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums“.
10Ir po to, kai jis pamatė regėjimą, mes tuojau stengėmės vykti į Makedoniją, darydami išvadą, kad Viešpats pašaukė mus skelbti jiems evangeliją.
11Todėl išplaukę iš Troado mes tiesiu kursu atvykome į Samotrakiją, o sekančią dieną – į Neapolį;
12o iš ten į Filipus, kuris yra pagrindinis tos Makedonijos dalies miestas ir kolonija; ir mes tame mieste pasilikome kiek tai dienų.
13Ir per sabatą mes išėjome iš miesto prie upės, kur buvo paprotys atlikti maldą; ir mes atsisėdome bei kalbėjome ten susiėjusioms moterims.
14Ir viena moteris, vardu Lidija, purpuro prekiautoja iš Tiatyrų miesto, kuri garbino Dievą, klausėsi mūsų; Viešpats atvėrė jos širdį, kad ji kreipė dėmesį į tai, ką kalbėjo Paulius.
15Ir kai buvo pakrikštyta ji ir jos namiškiai, ji mūsų maldavo, sakydama: „Jeigu jūs nusprendėte, kad esu ištikima Viešpačiui, ateikite į mano namus ir ten pasilikite“. Ir ji mus privertė.
16Ir įvyko, kai mes ėjome į maldą, mus sutiko viena panelė, apsėsta ateities būrimo dvasios, kuri pranašavimu nešė savo valdovams didelį pelną;
17ji sekė paskui Paulių ir mus bei šaukė, sakydama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai, kurie skelbia mums išgelbėjimo kelią“.
18Ir ji tai darė daug dienų. Bet Paulius, apimtas sielvarto, atsisuko ir tarė dvasiai: „Aš įsakau tau Jėzaus Kristaus vardu išeiti iš jos“. Ir ji išėjo tą pačią valandą.
19Ir kai jos valdovai pamatė, kad prapuolė jų pasipelnymo viltis, jie sučiupo Paulių bei Silą, nutempė į turgavietę pas valdovus
20ir atvedė juos pas valdytojus, sakydami: „Šitie žmonės, būdami žydai, stipriai drumsčia mūsų miestą
21ir moko papročių, kurių neteisėta mums, esant romiečiais, nei priimti, nei laikytis“.
22Ir minia kartu sukilo prieš juos; ir valdytojai persiplėšė drabužius ir įsakė juos primušti.
23Ir sudavę jiems daug kirčių įmetė į kalėjimą, įpareigodami kalėjimo prižiūrėtoją juos užtikrintai saugoti;
24kuris, gavęs tokį įpareigojimą, įmetė juos į vidinį kalėjimą ir jų kojas įtvėrė į šiekštą.
25Ir vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi bei giedojo gyrių Dievui, o kaliniai juos girdėjo.
26Ir staiga buvo didelis žemės drebėjimas, kad net kalėjimo pamatai drebėjo; ir tuojau atsivėrė visos durys, ir kiekvieno pančiai atsirišo.
27O kalėjimo prižiūrėtojas, atsikėlęs iš miego ir pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė savo kalaviją ir norėjo nusižudyti, manydamas, kad kaliniai pabėgę.
28Bet Paulius šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Nedaryk sau pikto, nes mes visi esame čia“.
29Tada jis pašaukė šviesos, įšoko ir atėjo drebėdamas, ir parpuolė priešais Paulių ir Silą,
30ir išvedęs juos laukan tarė: „Ponai, ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“
31Ir jie tarė: „Tikėk į Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas tu bei tavo namai“.
32Ir jie kalbėjo Viešpaties žodį jam ir visiems, buvusiems jo namuose.
33Ir jis paėmė juos tą pačią nakties valandą ir nuplovė jų kirčių žaizdas; ir nedelsiant buvo pakrikštytas jis ir visi jo saviškiai.
34Ir atvedęs juos į savo namus jis padėjo priešais juos maisto ir džiaugėsi, tikėdamas į Dievą su visais savo namais.
35Ir kai buvo diena, valdytojai pasiuntė tarnus, sakydami: „Paleiskite šituos žmones“.
36Ir tas kalėjimo prižiūrėtojas kalbėjo šitą pasakymą Pauliui: „Valdytojai siuntė jus paleisti, todėl dabar išeikite ir eikite ramybėje“.
37Bet Paulius jiems tarė: „Jie mus, esančius romiečiais, viešai nepasmerktus primušė ir įmetė į kalėjimą; o dabar jie išmeta mus slapčia? Tikrai ne; jie patys teateina ir mus išveda“.
38Ir tarnai pasakė tuos žodžius valdytojams; ir išgirdę, kad šie yra romiečiai, jie išsigando.
39Ir jie atėjo bei maldavo jų ir išvedė juos, ir prašė išeiti iš miesto.
40Ir jie išėjo iš kalėjimo, ir įėjo į Lidijos namus; ir pamatę brolius paguodė juos ir išvyko.