Acts 16
1 Tuomet jis atėjo į Derbę ir Listrą; ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, sūnus tokios moters, kuri buvo žydė ir tikėjo; bet jo tėvas buvo graikas;
2 apie jį buvo gerai atsiliepta brolių, esančių Listroje ir Ikonijuje.
3 Paulius norėjo, kad jis išvyktų su juo; ir paėmęs jį apipjaustė dėl žydų, buvusių tose vietose, nes jie visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas.
4 Ir eidami per miestus jie perdavė jiems laikytis įsakų, nustatytų apaštalų ir vyresniųjų, esančių Jeruzalėje.
5 Ir taip bažnyčios buvo sutvirtintos tikėjime ir kasdien augo skaičiumi.
6 Na, o perėję Frigiją ir Galatijos kraštą, ir Šventajai DVASIAI uždraudus jiems skelbti žodį Azijoje,
7 po to atėję į Myziją jie bandė eiti į Bitiniją, bet Dvasia jiems neleido.
8 Ir jie, praeidami pro Myziją, atėjo žemyn į Troadą.
9 Ir naktį Pauliui pasirodė regėjimas: stovėjo vyras iš Makedonijos ir meldė jo, sakydamas: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums“.
10 Ir po to, kai jis pamatė regėjimą, mes tuojau stengėmės vykti į Makedoniją, darydami išvadą, kad Viešpats pašaukė mus skelbti jiems evangeliją.
11 Todėl išplaukę iš Troado mes tiesiu kursu atvykome į Samotrakiją, o sekančią dieną – į Neapolį;
12 o iš ten į Filipus, kuris yra pagrindinis tos Makedonijos dalies miestas ir kolonija; ir mes tame mieste pasilikome kiek tai dienų.
13 Ir per sabatą mes išėjome iš miesto prie upės, kur buvo paprotys atlikti maldą; ir mes atsisėdome bei kalbėjome ten susiėjusioms moterims.
14 Ir viena moteris, vardu Lidija, purpuro prekiautoja iš Tiatyrų miesto, kuri garbino Dievą, klausėsi mūsų; Viešpats atvėrė jos širdį, kad ji kreipė dėmesį į tai, ką kalbėjo Paulius.
15 Ir kai buvo pakrikštyta ji ir jos namiškiai, ji mūsų maldavo, sakydama: „Jeigu jūs nusprendėte, kad esu ištikima Viešpačiui, ateikite į mano namus ir ten pasilikite“. Ir ji mus privertė.
16 Ir įvyko, kai mes ėjome į maldą, mus sutiko viena panelė, apsėsta ateities būrimo dvasios, kuri pranašavimu nešė savo valdovams didelį pelną;
17 ji sekė paskui Paulių ir mus bei šaukė, sakydama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai, kurie skelbia mums išgelbėjimo kelią“.
18 Ir ji tai darė daug dienų. Bet Paulius, apimtas sielvarto, atsisuko ir tarė dvasiai: „Aš įsakau tau Jėzaus Kristaus vardu išeiti iš jos“. Ir ji išėjo tą pačią valandą.
19 Ir kai jos valdovai pamatė, kad prapuolė jų pasipelnymo viltis, jie sučiupo Paulių bei Silą, nutempė į turgavietę pas valdovus
20 ir atvedė juos pas valdytojus, sakydami: „Šitie žmonės, būdami žydai, stipriai drumsčia mūsų miestą
21 ir moko papročių, kurių neteisėta mums, esant romiečiais, nei priimti, nei laikytis“.
22 Ir minia kartu sukilo prieš juos; ir valdytojai persiplėšė drabužius ir įsakė juos primušti.
23 Ir sudavę jiems daug kirčių įmetė į kalėjimą, įpareigodami kalėjimo prižiūrėtoją juos užtikrintai saugoti;
24 kuris, gavęs tokį įpareigojimą, įmetė juos į vidinį kalėjimą ir jų kojas įtvėrė į šiekštą.
25 Ir vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi bei giedojo gyrių Dievui, o kaliniai juos girdėjo.
26 Ir staiga buvo didelis žemės drebėjimas, kad net kalėjimo pamatai drebėjo; ir tuojau atsivėrė visos durys, ir kiekvieno pančiai atsirišo.
27 O kalėjimo prižiūrėtojas, atsikėlęs iš miego ir pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė savo kalaviją ir norėjo nusižudyti, manydamas, kad kaliniai pabėgę.
28 Bet Paulius šaukė garsiu balsu, sakydamas: „Nedaryk sau pikto, nes mes visi esame čia“.
29 Tada jis pašaukė šviesos, įšoko ir atėjo drebėdamas, ir parpuolė priešais Paulių ir Silą,
30 ir išvedęs juos laukan tarė: „Ponai, ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“
31 Ir jie tarė: „Tikėk į Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas tu bei tavo namai“.
32 Ir jie kalbėjo Viešpaties žodį jam ir visiems, buvusiems jo namuose.
33 Ir jis paėmė juos tą pačią nakties valandą ir nuplovė jų kirčių žaizdas; ir nedelsiant buvo pakrikštytas jis ir visi jo saviškiai.
34 Ir atvedęs juos į savo namus jis padėjo priešais juos maisto ir džiaugėsi, tikėdamas į Dievą su visais savo namais.
35 Ir kai buvo diena, valdytojai pasiuntė tarnus, sakydami: „Paleiskite šituos žmones“.
36 Ir tas kalėjimo prižiūrėtojas kalbėjo šitą pasakymą Pauliui: „Valdytojai siuntė jus paleisti, todėl dabar išeikite ir eikite ramybėje“.
37 Bet Paulius jiems tarė: „Jie mus, esančius romiečiais, viešai nepasmerktus primušė ir įmetė į kalėjimą; o dabar jie išmeta mus slapčia? Tikrai ne; jie patys teateina ir mus išveda“.
38 Ir tarnai pasakė tuos žodžius valdytojams; ir išgirdę, kad šie yra romiečiai, jie išsigando.
39 Ir jie atėjo bei maldavo jų ir išvedė juos, ir prašė išeiti iš miesto.
40 Ir jie išėjo iš kalėjimo, ir įėjo į Lidijos namus; ir pamatę brolius paguodė juos ir išvyko.