1Savo guoly visą naktį ieškojau to, kurį myli mano širdis; ieškojau, bet negalėjau rasti.
2Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis. Ieškojau, bet jo neradau.
3Užtikau panaktinius, apeinančius miestą. „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“
4Vos praėjusi pro juos, radau tą, kurį myli mano širdis. Tvirtai apkabinau ir nepaleidau, kol neįsivedžiau į savo motinos namus, į kambarį tos, kuri mane pagimdė.
5Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys, gazelėmis ar laukų stirnomis: nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!
6[Choras:] Kas ten ateina iš dykumos tarsi dūmų stulpas, kupinas miros, smilkalų ir visų kvepiančių pirklio miltelių?
7Tai Saliamono neštuvai! Juos supa šešiasdešimt vyrų, Izraelio galiūnų:
8visi ginkluoti kalavijais ir įgudę kovoti. Prie kiekvieno juosmens kalavijas apsiginti nuo pavojų nakties sargyboje.
9Karalius Saliamonas pasidirbdino nešamą sostą iš Libano medžių.
10Jo stulpai pasidabruoti, atlošas paauksuotas, o sėdynė iš raudono vilnonio audeklo. Vidus jo su meile Jeruzalės dukterų išpuoštas.
11Siono dukterys, išeikite ir pasižiūrėkite į karalių Saliamoną, į vainiką, motinos jam uždėtą per vestuves, jo širdies džiaugsmo dieną.