1Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.
2Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“
3Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nė pažiūrėti į ją.
4Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti.
5Tuomet vienas vyresnysis man tarė: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir septynis jos antspaudus“.
6Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum nužudytas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo dvasios, siųstos į visą žemę.
7Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.
8Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, tai yra šventųjų maldų.
9Jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.
10Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie karaliaũs žemėje“.
11Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.
12Jie skelbė skambiu balsu: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“
13Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“
14Keturios būtybės kartojo: „Amen!“ – o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.