1Pūskite ragą Sione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne! Tedreba visi krašto gyventojai, nes VIEŠPATIES diena ateina, ji jau arti.
2Tamsos ir niūrumo diena, debesų ir tamsumo diena! Tarsi juoduma, gaubianti kalnus, ateina gausi ir galinga kariauna; panašių į juos niekada nėra buvę nei po jų kada nors bus per kartų kartas.
3Pirma jų – ryja ugnis, o jiems iš paskos degina liepsna. Priešais juos – kraštas tarsi Edeno sodas, o už jų – apleisti tyrlaukiai, ir niekas nuo jų nepabėgs.
4Išvaizda jie panašūs į arklius ir atšuoliuoja kaip karo žirgai.
5Trinksėdami tarsi karo vežimai, jie šokinėja po kalnų viršūnes, spragsi kaip ugnies liepsna, rydama šiaudus, išsirikiuoja mūšiui kaip galinga kariauna.
6Prieš juos dreba tautos, blykšta visų veidai.
7Kaip galiūnai jie puola, kaip kariai kopia per sienas. Visi žygiuoja pirmyn savo keliu, nenukrypdami nuo savo takų.
8Vienas kito nestumdo, kiekvienas laikosi savo kelio, prasiveržia pro gynybą ir lieka nesulaikyti.
9Jie puola miestą, kopia sienomis, lipa į namus, lenda pro langus kaip vagys.
10Prieš juos dreba žemė, virpa dangūs, aptempsta saulė ir mėnulis, žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.
11VIEŠPATS pakelia balsą savo kariuomenės priešakyje, nes iš tikrųjų beribė jo stovykla! Nesuskaitomi vykdantys jo žodį. Taip, VIEŠPATIES diena didi, nepaprastai baisi ir kas gali ją ištverti?
12„Tačiau dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu;
13persiplėškite širdis, o ne drabužius“. Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti.
14Kas žino, ar jis vėl neatleis ir nepaliks palaiminimo – javų atnašų ir liejamųjų aukų VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?
15Pūskite ragą Sione, skelbkite pasninką, sušaukite į iškilmę bendriją!
16Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui. Sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį, o jaunoji – savo pavėsinę.
17Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai. Tesako: „Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kurgi jų Dievas?’“
18VIEŠPATS karštai susirūpino savo kraštu ir pasigailėjo savo tautos.
19Atsakydamas savo tautai, VIEŠPATS tarė: „Tikėkite manimi, atsiųsiu jums grūdų, naujo vyno, aliejaus, ir būsite sotūs. Niekuomet nebedarysiu jūsų pajuoka tautoms.
20Kariauną iš šiaurės nutolinsiu nuo jūsų, išvarysiu ją į išdegintą ir apleistą kraštą, jos priekinius spiečius – į Rytų jūrą, o užpakalinius spiečius – į Vakarų jūrą. Nuo jos kils dvokas, sklis puvėsių kvapas, nes ji išdrįso išdidžiai elgtis!
21Nebijok, žeme! Linksminkis ir džiaukis, nes VIEŠPATS padarė didelių dalykų!
22Nebijokite, laukiniai gyvuliai, nes žaliuoja tyrlaukių ganyklos, medžiai neša vaisių, figmedis ir vynmedis duoda derlių.
23Linksminkitės ir džiaukitės, Siono vaikai, VIEŠPAČIU, savo Dievu, nes jis davė jums ankstyvuosius lietus kaip reikalauja teisumas, išliejo žemyn jums gausų lietų – ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus kaip seniau.
24Klojimai bus pilni grūdų, iš kubilų per kraštus liesis naujas vynas ir aliejus.
25Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai – skraidantieji, šokinėjantieji, ryjantieji – ir skėrių vikšrai, mano didžioji kariauna, siųsta prieš jus.
26Jūs valgysite ir būsite sotūs, šlovinsite vardą VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis. Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.
27Žinosite, kad aš esu Izraelyje; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, ir kito be manęs nėra. Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.